Trumpai apie save
Mano kelias į psichoterapiją buvo dėsningas, veikiausiai, nulemtas prigimties ir asmeninių patyrimų rezultatas.
Pamenu, dar būnant vaiku, kai kurie suaugusieji mane vadino “kunigėliu”. Būdamas introvertiškas vaikas gana anksti praėjau kelti būties klausimus ir į juos gilintis. Paauglystėje susidomėjau budizmu, kuris stipriai formavo mano pasaulėžiūrą.
Kita svarbi mano gyvenimo dalis buvo sportas. Susižavėjau triatlonu - vienu vienišiausių sportų, kuris man padėjo sustiprėti ir išsivaduoti iš liguistos savo prigimties (vaikystėje labai dažnai sirgdavau).
Fizinį bei psichinį kūną visada suvokiau holistiškai - neatsiejamus ir priklausomus vienas nuo kito.
Kai baigus mokyklą reikėjo rinktis studijas, jaučiau sumišimą, nes nežinojau aiškios krypties. Chaotiškai rinkdamasis įstojau į socialinio darbo studijas, atlikau praktikas įkalinimo įstaigose bei susipažinau su nuteistųjų integracijos į visuomenę darbo specifika. Bendraudamas su nuteistaisiais, pamačiau daug sudaužytų gyvenimų. Tačiau kiekviename jų buvo galima pamatyti žmogų - savo istorijos ir patyrimų rezultatą.
Baigęs bakalauro studijas, pasinėriau į fizinio kūno tyrinėjimo praktikas. Sportavau Italijoje bei atstovavau šalį aukščiausio rango ilgų nuotolių triatlono varžybose: Europos ir pasaulio čempionatuose. Nors sportas užėmė labai svarbią mano gyvenimo dalį, tačiau polinkis gilintis į žmogaus psichiką niekada neatslūgo.
Tuo laikotarpiu dar kartą įsitikinau, kad tik fizinio kūno lavinimas negali užtikrinti visapusiškos žmogaus harmonijos. Tad toliau ieškojau tos "jungties", kuri man padėtų pasiekti fizinio ir psichinio kūno darną. Tuo gyvenimo laikotarpiu pradėjau galvoti apie atsiskyrimą nuo visuomenės bei stojimą į vienuolyną.
Norėjosi įprasminti savo gyvenimą, paskirti laiką sąmoningumo praltikoms, prisiliesti prie žmonijos istorijoje buvusių ir esamų išminčių, neaušinti burnos, kalbant apie beprasmius dalykus ir negaišti laiko kasdienybės įsipareigojimams ir prisirišimams.
Tuo laiku savo filosofijos atitikmens pradėjau ieškoti psichoterapijoje. Tada susidomėjau geštalto psichoterapija, kurios pagrindą sudaro buvimas dabarties momente ir pasitikimas klientą ten, kur jis yra. Man tai buvo savotiška meditacijos forma.
Pradėjau studijuoti Kauno geštalto studijų centre. Po pusės metų studijų įsitikinau, kad psichoterapijos pagalba galima pažinti savo fiksuoto mąstymo fenomenus, atpažinti ir išreikšti jausmus bei prisiliesti prie savo autentiškojo "AŠ". Padedant puikiam mokytojui po truputį įsisavinau pagrindinius geštalto principus.
Puikiai pamenu pokalbį su viena iš geštalto studijų kolegių, kuri bandė mane atkalbėti nuo atsiskyrimo nuo visuomenės bei skatino padėti tai pačiai visuomenei tapti harmoningesnei būnant joje, o neatsiskiriant nuo jos. Tai buvo lemtingas pokalbis, po kurio aš jau aiškiai mačiau savo kryptį. Psichoterapija iki šiol man yra daugiau pašaukimas nei darbas.
Nusprendžiau įgyti psichoterapeuto kvalifikaciją ir tuo pačiu tolygiai užsiimti psichoterapijos praktika. Šiuo metu esu baigęs 6 metų psichoterapijos studijas ir įgijęs geštalto konsultanto kvalifikaciją.
Pamenu, dar būnant vaiku, kai kurie suaugusieji mane vadino “kunigėliu”. Būdamas introvertiškas vaikas gana anksti praėjau kelti būties klausimus ir į juos gilintis. Paauglystėje susidomėjau budizmu, kuris stipriai formavo mano pasaulėžiūrą.
Kita svarbi mano gyvenimo dalis buvo sportas. Susižavėjau triatlonu - vienu vienišiausių sportų, kuris man padėjo sustiprėti ir išsivaduoti iš liguistos savo prigimties (vaikystėje labai dažnai sirgdavau).
Fizinį bei psichinį kūną visada suvokiau holistiškai - neatsiejamus ir priklausomus vienas nuo kito.
Kai baigus mokyklą reikėjo rinktis studijas, jaučiau sumišimą, nes nežinojau aiškios krypties. Chaotiškai rinkdamasis įstojau į socialinio darbo studijas, atlikau praktikas įkalinimo įstaigose bei susipažinau su nuteistųjų integracijos į visuomenę darbo specifika. Bendraudamas su nuteistaisiais, pamačiau daug sudaužytų gyvenimų. Tačiau kiekviename jų buvo galima pamatyti žmogų - savo istorijos ir patyrimų rezultatą.
Baigęs bakalauro studijas, pasinėriau į fizinio kūno tyrinėjimo praktikas. Sportavau Italijoje bei atstovavau šalį aukščiausio rango ilgų nuotolių triatlono varžybose: Europos ir pasaulio čempionatuose. Nors sportas užėmė labai svarbią mano gyvenimo dalį, tačiau polinkis gilintis į žmogaus psichiką niekada neatslūgo.
Tuo laikotarpiu dar kartą įsitikinau, kad tik fizinio kūno lavinimas negali užtikrinti visapusiškos žmogaus harmonijos. Tad toliau ieškojau tos "jungties", kuri man padėtų pasiekti fizinio ir psichinio kūno darną. Tuo gyvenimo laikotarpiu pradėjau galvoti apie atsiskyrimą nuo visuomenės bei stojimą į vienuolyną.
Norėjosi įprasminti savo gyvenimą, paskirti laiką sąmoningumo praltikoms, prisiliesti prie žmonijos istorijoje buvusių ir esamų išminčių, neaušinti burnos, kalbant apie beprasmius dalykus ir negaišti laiko kasdienybės įsipareigojimams ir prisirišimams.
Tuo laiku savo filosofijos atitikmens pradėjau ieškoti psichoterapijoje. Tada susidomėjau geštalto psichoterapija, kurios pagrindą sudaro buvimas dabarties momente ir pasitikimas klientą ten, kur jis yra. Man tai buvo savotiška meditacijos forma.
Pradėjau studijuoti Kauno geštalto studijų centre. Po pusės metų studijų įsitikinau, kad psichoterapijos pagalba galima pažinti savo fiksuoto mąstymo fenomenus, atpažinti ir išreikšti jausmus bei prisiliesti prie savo autentiškojo "AŠ". Padedant puikiam mokytojui po truputį įsisavinau pagrindinius geštalto principus.
Puikiai pamenu pokalbį su viena iš geštalto studijų kolegių, kuri bandė mane atkalbėti nuo atsiskyrimo nuo visuomenės bei skatino padėti tai pačiai visuomenei tapti harmoningesnei būnant joje, o neatsiskiriant nuo jos. Tai buvo lemtingas pokalbis, po kurio aš jau aiškiai mačiau savo kryptį. Psichoterapija iki šiol man yra daugiau pašaukimas nei darbas.
Nusprendžiau įgyti psichoterapeuto kvalifikaciją ir tuo pačiu tolygiai užsiimti psichoterapijos praktika. Šiuo metu esu baigęs 6 metų psichoterapijos studijas ir įgijęs geštalto konsultanto kvalifikaciją.
