Trumpai apie save
Mano kelias į psichoterapiją buvo dėsningas, veikiausiai, nulemtas asmeninių patyrimų ir prigimties rezultatas.
Pamenu, dar būdamas mokykloje, supratau, kad savo gyvenimą noriu susieti su fizine arba psichine žmogaus sveikata. Fizinį bei psichinį kūną visada suvokiau kaip neatsiejamus ir priklausomus vienas nuo kito. Tačiau neradau tokios srities, kuri man padėtų apjungti šiuos du pradus.
Įstojus į socialinio darbo studijas, atlikau praktikas įkalinimo įstaigose bei susipažinau su nuteistųjų integracijos į visuomenę darbo specifika. Lankantis laisvės atėmimo vietose pirmą kartą turėjau progą įvertinti psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos reikšmę.
Baigęs bakalauro studijas, pasinėriau į fizinio kūno tyrinėjimo praktikas, pasitelkdamas triatlono sporto šaką. Sportavau Italijoje bei atstovavau savo šalį aukščiausio rango ilgų nuotolių triatlono varžybose: Europos ir pasaulio čempionatuose. Tuo laikotarpiu dar kartą įsitikinau, kad tik fizinio kūno lavinimas negali užtikrinti visapusiškos žmogaus harmonijos. Tad toliau ieškojau tos "jungties", kuri man padėtų pasiekti fizinio ir psichinio kūno darną.
Tuo gyvenimo laikotarpiu pradėjau galvoti apie atsiskyrimą nuo visuomenės bei stojimą į vienuolyną. Nuo to stabdė tik vienintelė priežastis – konkrečios religijos neturėjimas. Tačiau pats asketiškas gyvenimo būdas man buvo ir yra artimas. Bijojau visuomenės? Jos iššūkių? Iššūkiai manęs negąsdino, tiesiog suvokiau, jog turiu trumpą gyvenimą ir nenorėjau jo nugyventi "statistiškai". Norėjosi jausti prasmę tame, ką darau, atrasti laiko bent dalinai prisiliesti prie žmonijos istorijoje buvusių ir esamų išminčių, neaušinti burnos, kalbant apie beprasmius dalykus, bet norėjosi būti su žmogumi iš esmės ir tikrai - be kaukių.
Tuo laiku savo filosofijos atitikmens pradėjau ieškoti psichoterapijoje. Tada susidomėjau geštalto psichoterapija.
2009-ųjų metų vasarą, susitikau su vaikystės drauge, psichologe, kuri ir pasiūlė kartu studijuoti Kauno geštalto studijų centre. Kiek padvejojęs - sutikau. Po pusės metų studijų įsitikinau, kad psichoterapijos pagalba galima pažinti savo fiksuoto mąstymo fenomenus, atpažinti ir išreikšti jausmus bei prisiliesti prie savo autentiškojo "AŠ". Tai buvo ilgai ieškotas raktas, leidęs atverti duris, į kurias ilgai beldžiausi. Padedant puikiam mokytojui po truputį įsisavinau pagrindinius geštalto principus.
Puikiai pamenu pokalbį su viena iš geštalto studijų kolegių, kuri bandė mane atkalbėti nuo atsiskyrimo nuo visuomenės bei skatino padėti tai pačiai visuomenei tapti harmoningesnei būnant joje, o neatsiskiriant nuo jos. Tai buvo lemtingas pokalbis, po kurio aš jau aiškiai mačiau savo kryptį. Psichoterapija iki šiol man yra daugiau pašaukimas nei darbas.
Nusprendžiau įgyti psichoterapeuto kvalifikaciją ir tuo pačiu tolygiai užsiimti psichoterapijos praktika. Šiuo metu esu baigęs 6 metų psichoterapijos studijas ir toliau tęsiu mokslus.
Pamenu, dar būdamas mokykloje, supratau, kad savo gyvenimą noriu susieti su fizine arba psichine žmogaus sveikata. Fizinį bei psichinį kūną visada suvokiau kaip neatsiejamus ir priklausomus vienas nuo kito. Tačiau neradau tokios srities, kuri man padėtų apjungti šiuos du pradus.
Įstojus į socialinio darbo studijas, atlikau praktikas įkalinimo įstaigose bei susipažinau su nuteistųjų integracijos į visuomenę darbo specifika. Lankantis laisvės atėmimo vietose pirmą kartą turėjau progą įvertinti psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos reikšmę.
Baigęs bakalauro studijas, pasinėriau į fizinio kūno tyrinėjimo praktikas, pasitelkdamas triatlono sporto šaką. Sportavau Italijoje bei atstovavau savo šalį aukščiausio rango ilgų nuotolių triatlono varžybose: Europos ir pasaulio čempionatuose. Tuo laikotarpiu dar kartą įsitikinau, kad tik fizinio kūno lavinimas negali užtikrinti visapusiškos žmogaus harmonijos. Tad toliau ieškojau tos "jungties", kuri man padėtų pasiekti fizinio ir psichinio kūno darną.
Tuo gyvenimo laikotarpiu pradėjau galvoti apie atsiskyrimą nuo visuomenės bei stojimą į vienuolyną. Nuo to stabdė tik vienintelė priežastis – konkrečios religijos neturėjimas. Tačiau pats asketiškas gyvenimo būdas man buvo ir yra artimas. Bijojau visuomenės? Jos iššūkių? Iššūkiai manęs negąsdino, tiesiog suvokiau, jog turiu trumpą gyvenimą ir nenorėjau jo nugyventi "statistiškai". Norėjosi jausti prasmę tame, ką darau, atrasti laiko bent dalinai prisiliesti prie žmonijos istorijoje buvusių ir esamų išminčių, neaušinti burnos, kalbant apie beprasmius dalykus, bet norėjosi būti su žmogumi iš esmės ir tikrai - be kaukių.
Tuo laiku savo filosofijos atitikmens pradėjau ieškoti psichoterapijoje. Tada susidomėjau geštalto psichoterapija.
2009-ųjų metų vasarą, susitikau su vaikystės drauge, psichologe, kuri ir pasiūlė kartu studijuoti Kauno geštalto studijų centre. Kiek padvejojęs - sutikau. Po pusės metų studijų įsitikinau, kad psichoterapijos pagalba galima pažinti savo fiksuoto mąstymo fenomenus, atpažinti ir išreikšti jausmus bei prisiliesti prie savo autentiškojo "AŠ". Tai buvo ilgai ieškotas raktas, leidęs atverti duris, į kurias ilgai beldžiausi. Padedant puikiam mokytojui po truputį įsisavinau pagrindinius geštalto principus.
Puikiai pamenu pokalbį su viena iš geštalto studijų kolegių, kuri bandė mane atkalbėti nuo atsiskyrimo nuo visuomenės bei skatino padėti tai pačiai visuomenei tapti harmoningesnei būnant joje, o neatsiskiriant nuo jos. Tai buvo lemtingas pokalbis, po kurio aš jau aiškiai mačiau savo kryptį. Psichoterapija iki šiol man yra daugiau pašaukimas nei darbas.
Nusprendžiau įgyti psichoterapeuto kvalifikaciją ir tuo pačiu tolygiai užsiimti psichoterapijos praktika. Šiuo metu esu baigęs 6 metų psichoterapijos studijas ir toliau tęsiu mokslus.
