35 m Monikos įžvalgos apie savo gyvenimą bei beveik dvejų metų patirtį grupinėje psichoterapijoje.
Mano atveju, psichoterapinė grupė padėjo duoti sau pačiai dar vieną šansą gyventi. Šansą gyventi. Keista dabar yra apie tai rašyti, visuomet sekėsi labiau kalbėti nei mintis dėstyti raštu. Sutraumuota vaikystė manajame gyvenime padėjo pastatyti patį liūdniausią mano namų gyvenimo pamatą. O kokia gi gali būti tvirta, brandos link einanti gyvenimo siena ant liūdnų pamatų?! Sudėtinga, linguojanti, pykstanti, sutrūkinėjusi, smarkiai supelijusi.
Mano atveju, psichoterapinė grupė padėjo duoti sau pačiai dar vieną šansą gyventi. Šansą gyventi. Keista dabar yra apie tai rašyti, visuomet sekėsi labiau kalbėti nei mintis dėstyti raštu. Sutraumuota vaikystė manajame gyvenime padėjo pastatyti patį liūdniausią mano namų gyvenimo pamatą. O kokia gi gali būti tvirta, brandos link einanti gyvenimo siena ant liūdnų pamatų?! Sudėtinga, linguojanti, pykstanti, sutrūkinėjusi, smarkiai supelijusi.
O stogas? Šis liūdnas namas stogo visai net neturėjo. Taip jau nutiko, kad savivertė buvo visiškas mano priešas. Meilė kitam - tai nebuvo galima pavadinti meile, tai buvo baimė likti vienai. Rišlaus smegenų ląstelių “susikalbėjimo” taip pat nebuvo. Jausmų atpažinimas - nulinis. Daug daug visko. Negaliu pasakyti, kad melo, nes melas yra tada kai įgarsini mintis, kurios neatitinka realybės. Mano atveju, tai nepasakytos tiesos, nesuvoktos tiesos, kaip fakto, kad tai iš tiesų įvyko, kad tai bet kada gali pasikartoti ne tik man bet ir kitiems... Mano mintis, į kurią kabinausi, kad "Visa, kas buvo blogiausia - aš jau pragyvenau! Nuo šiol man bus tik geriau ir niekada nebus blogai." Ir nuo tada prasidėjo puikybė, "nenugalimumas", "princesiškumas", "super" merginos gyvenimas.
Deja, gyvenime atsitiko taip, kad gyvenimas virto pragaru. Panikos atakos pasivijo ir smogė visu savo galingumu. Mirties baimė ir baimė išprotėti kaip viesulas griovė viską aplinkui! Atsirado noras nusižudyti, tiesiog norėjau nusižudyti taip paprastai, tarsi bėgikas, nubėgęs distanciją, nori atsigerti vandens. Man buvo labai gėda, kad be jokios priežasties galėčiau sau atimti gyvybę, tuomet ir sugalvojau, kad "o jeigu susirgčiau nepagydoma liga, tada tikrai turėčiau pasiteisinimą nusižudyti". Tai buvo mano emocinio intelekto ir fizinio kūno dugnas. Tuo tarpu, visa psichosomatika pasireiškė pilnu pajėgumu: tirpo rankos, veidas, "smaugė", skaudėjo nugarą, kaklą, galvą... Prasidėjo haliucinacijos. Dabar galiu teigti, kad protas man absoliučiai nebepriklausė!
Patekau į terapines grupes, kuriose iš pradžių buvo sunku suprasti, kodėl šie žmonės čia sėdi? Kodėl jie pasakoja visa tai?! Kokia nauda iš to, kad šie žmonės dalinasi apie nesaikingai vartojamą alkoholį, konfliktus su tėvais, nesutaria darbe ir pan.? Bėgau lauk iš terapinės grupės, kaip vėliau paaiškėjo - nesėkmingai. Grįžau atgal. Grįžimas buvo pats geriausias dalykas, kurį dėl savęs galėjau padaryti. Kai, galiausiai, papasakojau savo istoriją grupės nariams, pajutau, kad nebenoriu būti su tais žmonėmis, kurie žino apie mane daugiau nei aš norėčiau! Kadangi tuo metu adekvatumo buvo labai mažai, tai nesugalvojau nieko kito, kaip sau galėčiau padėti, todėl grįždavau kiekvieną kartą į tą pačią vietą tuo pačiu metu. Palaipsniui, pajutau, kad nepastebimai visą savaitę išbūnu nepanirusi į destruktyvias mintis. O tos mintys aplankydavo tik prieš terapinę grupę ar būnant joje! Tai yra labai svarbūs kriterijai terapijai - laikas ir vieta, momentas, kuris skirtas išsiverkimui ir išliūdėjimui. Atrodo, kad smegenys pasinaudodavo asociacija, vykusia prieš savaitę, ir pradeda liūdėti ir verkti toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Tai reiškė, kad savaitę jau galėjau pradėti dirbti, nueiti į parduotuvę, nupirkti pusryčiams ir vakarienei maisto vienu nuėjimu, nes iki tol nepavykdavo prisiminti, kad rytoj irgi bus rytas ir kad vėl reikės pusryčiauti. Staiga, atsirado jausmas, kad save noriu pasiteisinti, apsiginti, kad pati esu kalta dėl savo netinkamų pasirinkimų. Visa tai susisiejo su mano vaikyste, kurioje patyriau prievartą. Tada taip pat pat galvojau, kad esu pati kalta, jog su manimi taip elgiasi, prisiminiau, kad tuomet taip pat jutau panikos priepuolius, kad tuomet taip pat mačiau, kaip mano lėlė Buratinas "vaikšto" po kambarį. Galop, atėjo suvokimas, kad po trauminio įvykio, mano smegenys reaguoja labai panašiai ir dabartyje! Kad mano reakcija yra išmokta ir ji kartojasi, kad jei aš norėčiau, galėčiau streso metu keisti savo pačios reakciją. Tada pradėjau kelti sau klausimą - "kas aš iš tiesų esu?!" Pradėjau atrasti savo jausmus, supratau, kad galiu ne tik liūdėti, bet ir supykti! Atradau, kad moku ne smerkti, o suprasti. Atradau, kad džiaugtis kitu, tai tolygu džiaugtis savimi!
Taip prasidėjo mano antras gyvenimas! Antras gyvenimas su suvokimu, jog gyvenime gali būti visaip: gali pasisekti, gali nepasisekti. Gali mylėti, gali nustoti mylėjusi. Atsirado noras bendrauti be kaukių ar slepiantis nuo tiesos. Atleisti sau ir atleisti kitiems. Pabandyti suprasti kitą, kad ir kaip tai būtų sunku padaryti, ne pateisinant kitų veiksmus, bet pamatant plačiau, kodėl tam tikri veiksmai yra būtent tokie, o ne kitokie. Laimė jausti Laimę.
Deja, gyvenime atsitiko taip, kad gyvenimas virto pragaru. Panikos atakos pasivijo ir smogė visu savo galingumu. Mirties baimė ir baimė išprotėti kaip viesulas griovė viską aplinkui! Atsirado noras nusižudyti, tiesiog norėjau nusižudyti taip paprastai, tarsi bėgikas, nubėgęs distanciją, nori atsigerti vandens. Man buvo labai gėda, kad be jokios priežasties galėčiau sau atimti gyvybę, tuomet ir sugalvojau, kad "o jeigu susirgčiau nepagydoma liga, tada tikrai turėčiau pasiteisinimą nusižudyti". Tai buvo mano emocinio intelekto ir fizinio kūno dugnas. Tuo tarpu, visa psichosomatika pasireiškė pilnu pajėgumu: tirpo rankos, veidas, "smaugė", skaudėjo nugarą, kaklą, galvą... Prasidėjo haliucinacijos. Dabar galiu teigti, kad protas man absoliučiai nebepriklausė!
Patekau į terapines grupes, kuriose iš pradžių buvo sunku suprasti, kodėl šie žmonės čia sėdi? Kodėl jie pasakoja visa tai?! Kokia nauda iš to, kad šie žmonės dalinasi apie nesaikingai vartojamą alkoholį, konfliktus su tėvais, nesutaria darbe ir pan.? Bėgau lauk iš terapinės grupės, kaip vėliau paaiškėjo - nesėkmingai. Grįžau atgal. Grįžimas buvo pats geriausias dalykas, kurį dėl savęs galėjau padaryti. Kai, galiausiai, papasakojau savo istoriją grupės nariams, pajutau, kad nebenoriu būti su tais žmonėmis, kurie žino apie mane daugiau nei aš norėčiau! Kadangi tuo metu adekvatumo buvo labai mažai, tai nesugalvojau nieko kito, kaip sau galėčiau padėti, todėl grįždavau kiekvieną kartą į tą pačią vietą tuo pačiu metu. Palaipsniui, pajutau, kad nepastebimai visą savaitę išbūnu nepanirusi į destruktyvias mintis. O tos mintys aplankydavo tik prieš terapinę grupę ar būnant joje! Tai yra labai svarbūs kriterijai terapijai - laikas ir vieta, momentas, kuris skirtas išsiverkimui ir išliūdėjimui. Atrodo, kad smegenys pasinaudodavo asociacija, vykusia prieš savaitę, ir pradeda liūdėti ir verkti toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Tai reiškė, kad savaitę jau galėjau pradėti dirbti, nueiti į parduotuvę, nupirkti pusryčiams ir vakarienei maisto vienu nuėjimu, nes iki tol nepavykdavo prisiminti, kad rytoj irgi bus rytas ir kad vėl reikės pusryčiauti. Staiga, atsirado jausmas, kad save noriu pasiteisinti, apsiginti, kad pati esu kalta dėl savo netinkamų pasirinkimų. Visa tai susisiejo su mano vaikyste, kurioje patyriau prievartą. Tada taip pat pat galvojau, kad esu pati kalta, jog su manimi taip elgiasi, prisiminiau, kad tuomet taip pat jutau panikos priepuolius, kad tuomet taip pat mačiau, kaip mano lėlė Buratinas "vaikšto" po kambarį. Galop, atėjo suvokimas, kad po trauminio įvykio, mano smegenys reaguoja labai panašiai ir dabartyje! Kad mano reakcija yra išmokta ir ji kartojasi, kad jei aš norėčiau, galėčiau streso metu keisti savo pačios reakciją. Tada pradėjau kelti sau klausimą - "kas aš iš tiesų esu?!" Pradėjau atrasti savo jausmus, supratau, kad galiu ne tik liūdėti, bet ir supykti! Atradau, kad moku ne smerkti, o suprasti. Atradau, kad džiaugtis kitu, tai tolygu džiaugtis savimi!
Taip prasidėjo mano antras gyvenimas! Antras gyvenimas su suvokimu, jog gyvenime gali būti visaip: gali pasisekti, gali nepasisekti. Gali mylėti, gali nustoti mylėjusi. Atsirado noras bendrauti be kaukių ar slepiantis nuo tiesos. Atleisti sau ir atleisti kitiems. Pabandyti suprasti kitą, kad ir kaip tai būtų sunku padaryti, ne pateisinant kitų veiksmus, bet pamatant plačiau, kodėl tam tikri veiksmai yra būtent tokie, o ne kitokie. Laimė jausti Laimę.