Psichoterapija tampa vis populiaresniu būdu  spręsti iškylančius sunkumus gyvenime.               Jei seniau psichoterapijos kabinetas būdavo beveik  paskutinė vieta, į kurią pasiryždavo  ateiti krizės ištiktas žmogus, tai dabar vis dažniau ieškoma  profesionalios pagalbos.                  Mūsų visuomenė po truputį kratosi stereotipinio požiūrio, jog asmuo,  besikreipiantis pagalbos į psichiatrą, psichologą, psichoterapeutą ar socialinį darbuotoją yra silpnas, nesugebantis savarankiškai spręsti  problemų.                                                                                 
Kreiptis į minėtus specialistus nėra nei  negarbinga, nei gėdinga, kadangi neretai  žmonės, bijantys ar nenorintys pripažinti sau, kad ir jiems kartais iškyla kriziniai laikotarpiai, trikdo tiek savo,  tiek artimųjų bei visuomenės gerovę. Siekiant įvesti dar daugiau aiškumo apie  psichoterapijos procesą, pateikiame atmintinę klientui.

Prieš pradedant kalbėti apie psichoterapijos istoriją, pravartu būtų išsiaiškinti šios sąvokos reikšmę.
Psichoterapija (lot. psyche - siela, lot. therapia - gijimas, gydymas) - specifiniai psichologiniai poveikių metodai, kurių pagalba, klientui yra sudaroma galimybė atrasti ir suprasti savo elgesio, minčių ar jausmų priežastis bei surasti galimus resursus asmeniniams pokyčiams. Paprasčiau kalbant, psichoterapija yra gydymas žodžiu (nors pats žodis "gydymas" man yra nepriimtinas).
Todėl aptardami psichoterapijos istoriją kreipsime dėmesį į pirmųjų žodinių poveikio metodų susiformavimą bei jų virtimą į struktūruotas bei aiškiai suformuotas psichoterapijos kryptis.