Tikslas neretai tampa mūsų gyvenimo varomuoju varikliu, priverčiančiu pakilti virš nuobodžios kasdienybės. Tikslo vedamas žmogus jaučia gyvenimo skonį, nes jo egzistencija įgauna prasmės pojūtį. Tikslas yra tam, kad žmogus išlaisvintų savo prigimtines galias ir pranoktų savo vakarykštį AŠ. Kiekvienas tikslo siekimas susideda iš tam tikrų etapų, kurie dėliojasi pasąmoniniame lygmenyje. Šios fazės yra: jutimas, suvokimas, mobilizacija, veiksmas ir įprasminimas. Jei šias fazes mes perkeltume į sąmoningumo lygmenį, labiau suprastume, kas vyksta mūsų prote ir kaip nuo to priklauso mūsų tikslų kryptingumas.
Jutimas
Tikslai, visų pirma, pradeda formuotis jutimų lygmenyje, kuomet mes pajuntame pirminį poreikį kažką keisti ar pasiekti savo gyvenime. Jausmas suformuoja sektiną kryptį. Jis atspindi ne tik mūsų norą/poreikį, bet ir parodo tai, kad mumyse kažkas yra neužbaigta. Šis neužbaigtumo jausmas dažniausiai siejasi su nerimo jausmu, kuris yra tarsi beprotiška energija, besiblaškanti mūsų viduje. Todėl ignoruodami savo jausmus, mes ignoruojame savo poreikius. Gimus jausmui, mes galime savyje formuoti suvokimą, padedantį nustatyti veiksmo kryptį.
Suvokimas
Atpažinus pirminį poreikį, mūsų uždavinys yra tai perkelti į sąmoningumo lygmenį. Mes turime savyje aiškiai suformuluoti ko mums iš tiesų trūksta ir ką mes norėtume pasiekti. Šiame lygmenyje prasideda tikslo formulavimo etapas. Mūsų tikslas turi būti konkretus ir aiškus, jis turi būti išgrynintas kaip kristalas. Kuo aiškesnis bus mūsų tikslas mums patiems, tuo lengviau galėsime pasakyti „NE“ iš išorės ateinantiems balsams, siekiantiems mus nukreipti nuo mūsų pagrindinio kelio.
Suvokimo fazėje svarbu ne tik suformuluoti savo tikslą, bet ir nusistatyti tarpinius tikslus, nuo kurių atsispirdami mes kopsime į aukštesnę pakopą, nuvesiančią mus į pagrindinę viršūnę.
Mūsų siekiamas tikslas turi būti iššūkis mums patiems (kitaip mes jo negalėtume vadinti tikslu), bet jis taip pat turi būti ir realus tikslas, atitinkantis mūsų galimybes. Kaskart bandydami pasiekti utopinius tikslus, mes tik veltui švaistysime energiją ir formuosime savyje nepasitikėjimo savimi jausmą.
Suvokimo fazė yra ypatingai svarbi kelyje į tikslą, nes nuo jos priklauso, ar mūsų veiksmas bus tai, ko mums išties reikia („Didžiausias žemėje nusikaltimas – patenkinti neteisingą norą“ /Laodzi/).
Mobilizacija
Nusistatę savo tikslus, mes galime pereiti į mobilizacijos fazę ir pradėti ruoštis bei planuoti savo tikslų įgyvendinimą. Pasiruošimo etapas yra toks pat svarbus, kaip ir veiksmas, nes nuo jo priklauso mūsų tikslo įgyvendinimo sėkmė. Šiame etape mes turime stiprinti savo silpnąsias vietas ir numatyti galimus iššūkius, su kuriais tektų susidurti kelyje į tikslą. Tai tarsi pasiruošimas kelionei į atvirą jūrą, kurioje gali nutikti daug nuo mūsų nepriklausančių, bet numanomų aplinkybių. Kuo labiau numatysime galimas kliūtis ir joms pasiruošime, tuo lengviau ir ramiau mes galėsime jas pasitikti, joms atėjus.
Mobilizacijos etapas taip pat susideda iš planavimo etapo. Mes turime suprasti, kad bet kokiam tikslui reikia paskirti laiką. Todėl norėdami produktyviau išnaudoti savo laiką, siekiant tikslų, mes turime jį suplanuoti, atsisakyti nereikšmingų dalykų gyvenime ir paskirti laiką tik toms veikloms, kurios mums iš tiesų yra svarbios.
Veiksmas
Yra tik vienas būdas suprasti, ar mūsų suvokimas yra teisingas ar klaidingas, tai ėjimas į veiksmą.
Šioje vietoje įsijungia valios komponentas, nes bet koks tikslo siekimas reikalauja tam tikro atsižadėjimo. Siekiant tikslo, atsižadėjimą mes turime priimti, kaip neatsiejamą kainą, kurią turėsime sumokėti. Atsižadėjime mes turime matyti prasmę, kitu atveju, ta kaina, kurią teks sumokėti, gali būti pernelyg skausminga ir kelianti kančią. Tačiau jei kančioje mes matome prasmę, ją būna lengviau pakelti, nes mes žinome, kodėl tai turime patirti.
Pereidami į veiksmo fazę, mes nuolat susidursime su pagundomis viską mesti. Tai yra natūralus procesas, aplankantis tada, kai tikslas yra didesnis už mus pačius ir mes susiduriame su pirmaisiais sunkumais. Tačiau visa tai yra neatsiejama nuo mūsų pačių augimo. Viskas priklauso nuo to, ar sunkumai įveiks mus, ar mes pasinaudosime šiais sunkumais mūsų pačių augimui ir tobulėjimui.
Įprasminimas
Pasiekus bet kokį tikslą, svarbu jį įprasminti, įvertinant nueitą kelią. Tai dažnai ignoruojama baigiamoji tikslo sudedamoji dalis, tačiau ji turi ypatingą svarbą, nes tik sustodami ir atsigręždami atgal, mes pamatysime, kokius sunkumus mums teko įveikti, ką patyrėme ir ko išmokome. Įprasminimas svarbus net ir tais atvejais, jei mums nepavyko pasiekti tikslo. Juk svarbu ne tikslas, o kova, iš kurios visada galime kažko pasimokyti.
Tikslo siekime tykantys pavojai
Jei tikslas būtų lengvai pasiekiamas, tai nebūtų tikslas. Tikslas yra iššūkis mums patiems, peržengiantis mūsų dabartines ribas, todėl artėdami link jos, mes neišvengiamai susidursime su mus tykančiais pavojais: baime žengti pirmąjį žingsnį, pagunda sustoti pusiaukelėje ir negebėjimu būti dabartyje.
Baimė pajudėti iš pradžios taško. Siekiant savo tikslų, neišvengiamai turime palikti mums saugų uostą ir išplaukti į nežinomus vandenis. Tuo metu žmogų aplanko dviprasmiški jausmai – viena vertus, jam norisi palikti šį uostą, kita vertus, aplanko baimė patekti į naują erdvę, kurioje slypi daug nežinomųjų. Šioje vietoje mes turime suprasti, kad už bet kokį priimtą sprendimą, turėsime sumokėti savąją kainą. Todėl visada galime rinktis: ar likti mus netenkinančioje dabartyje ar leistis į nežinomą ateitį.
Pagunda sustoti pusiaukelėje. Siekiant bet kokio tikslo, norisi pasiekti greitą rezultatą ir pajusti trokštamą pasitenkinimo jausmą. Tačiau tikslo dydis nepriklauso nuo pasiekto rezultato greičio. Kuo brandesni vaisiai, tuo jie ilgiau noksta. Šioje vietoje dauguma žmonių paslysta, nes nepasiekdami greito rezultato, jie sustoja pusiaukelėje arba metasi prie kitų tikslų, vildamiesi, kad rezultatą pavyks pasiekti greičiau ir pajusti pasitenkinimą, net jei jis būtų trumpalaikis ir paliekantis labai mažą įspaudą žmogaus būtyje. Tai parodo žmogaus sąmonės nepastovumą ir negebėjimą susikoncentruoti ties viena veikla ilgesnį laiko tarpą, todėl jis sugalvoja aibę priežasčių, kodėl reikėtų mesti tai, kas pradėta.
Prarandame gebėjimą būti dabartyje. Pernelyg stipriai susitelkus į tikslą, atsiranda rizika prarasti gebėjimų būti dabartyje. Jei dabartis tampa tik paprasta priemone ateities tikslams pasiekti, ji netenka savo esminės prasmės. Tikslas turėtų būti nuotykis, o ne tik įkyrus poreikis užkopti į tam tikrą tašką. Kopiant į tikslą, gebėjimas mėgautis procesu yra ne mažiau svarbu už patį tikslą. Negebėdami mėgautis dabarties teikiamomis akimirkomis, kelyje į tikslą, galime veltui save stiprinti, kad "ten ir tada" mes pagaliau jausime ramybę, pasitenkinimą ir užsipildymą. Visa tai mes turime jausti dabartyje, nes ateitis didžiąją dalimi priklauso būtent nuo dabarties. Pernelyg susikoncentravus į ką, o ne į kaip, mes prarandame lengvumą ir ramybę, o mūsų protą ir kūną sukausto įtampa. Visą veiksmą sutelkus į veiksmą, o ne į tikslą, mes galime daugiau pasiimti iš pačio patyrimo -jaustis gyvi jau dabar, o ne kažkada.
Tikslo prasmė
Gyvenimas be tikslo žmogaus egzistenciją padaro pilką ir niūrią. Ilgainiui tokiame buvime pradeda lįsti praeities šešėliai, dabartį apraizgo nerimo pinklės, o ateitis netenka prasmės. Žmogaus kūnas po truputį pradeda netekti energijos, net ir menkiausi simptomai atrodo keliantys pavojų žmogaus būčiai. Būtent tada atslenka mirties šešėlis, primenantis, kad mūsų gyvenimas netruks amžinai.
Tuo tarpu, tikslą turintis žmogus labiau gyvena dabartyje, o ateitis tampa jo varomuoju varikliu. Jo kūnas tampa labiau mobilizuotas ir energingesnis. Gyvenime atsiranda prasmės pojūtis, kuris tiesiogiai mažina mirties baimę. Taigi tikslo prasmė yra kur kas svarbesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir nesvarbu, ar tas tikslas yra trumpalaikis ar ilgalaikis. Svarbu, kad tikslas įprasmintų žmogaus būtį.
Tikslai, visų pirma, pradeda formuotis jutimų lygmenyje, kuomet mes pajuntame pirminį poreikį kažką keisti ar pasiekti savo gyvenime. Jausmas suformuoja sektiną kryptį. Jis atspindi ne tik mūsų norą/poreikį, bet ir parodo tai, kad mumyse kažkas yra neužbaigta. Šis neužbaigtumo jausmas dažniausiai siejasi su nerimo jausmu, kuris yra tarsi beprotiška energija, besiblaškanti mūsų viduje. Todėl ignoruodami savo jausmus, mes ignoruojame savo poreikius. Gimus jausmui, mes galime savyje formuoti suvokimą, padedantį nustatyti veiksmo kryptį.
Suvokimas
Atpažinus pirminį poreikį, mūsų uždavinys yra tai perkelti į sąmoningumo lygmenį. Mes turime savyje aiškiai suformuluoti ko mums iš tiesų trūksta ir ką mes norėtume pasiekti. Šiame lygmenyje prasideda tikslo formulavimo etapas. Mūsų tikslas turi būti konkretus ir aiškus, jis turi būti išgrynintas kaip kristalas. Kuo aiškesnis bus mūsų tikslas mums patiems, tuo lengviau galėsime pasakyti „NE“ iš išorės ateinantiems balsams, siekiantiems mus nukreipti nuo mūsų pagrindinio kelio.
Suvokimo fazėje svarbu ne tik suformuluoti savo tikslą, bet ir nusistatyti tarpinius tikslus, nuo kurių atsispirdami mes kopsime į aukštesnę pakopą, nuvesiančią mus į pagrindinę viršūnę.
Mūsų siekiamas tikslas turi būti iššūkis mums patiems (kitaip mes jo negalėtume vadinti tikslu), bet jis taip pat turi būti ir realus tikslas, atitinkantis mūsų galimybes. Kaskart bandydami pasiekti utopinius tikslus, mes tik veltui švaistysime energiją ir formuosime savyje nepasitikėjimo savimi jausmą.
Suvokimo fazė yra ypatingai svarbi kelyje į tikslą, nes nuo jos priklauso, ar mūsų veiksmas bus tai, ko mums išties reikia („Didžiausias žemėje nusikaltimas – patenkinti neteisingą norą“ /Laodzi/).
Mobilizacija
Nusistatę savo tikslus, mes galime pereiti į mobilizacijos fazę ir pradėti ruoštis bei planuoti savo tikslų įgyvendinimą. Pasiruošimo etapas yra toks pat svarbus, kaip ir veiksmas, nes nuo jo priklauso mūsų tikslo įgyvendinimo sėkmė. Šiame etape mes turime stiprinti savo silpnąsias vietas ir numatyti galimus iššūkius, su kuriais tektų susidurti kelyje į tikslą. Tai tarsi pasiruošimas kelionei į atvirą jūrą, kurioje gali nutikti daug nuo mūsų nepriklausančių, bet numanomų aplinkybių. Kuo labiau numatysime galimas kliūtis ir joms pasiruošime, tuo lengviau ir ramiau mes galėsime jas pasitikti, joms atėjus.
Mobilizacijos etapas taip pat susideda iš planavimo etapo. Mes turime suprasti, kad bet kokiam tikslui reikia paskirti laiką. Todėl norėdami produktyviau išnaudoti savo laiką, siekiant tikslų, mes turime jį suplanuoti, atsisakyti nereikšmingų dalykų gyvenime ir paskirti laiką tik toms veikloms, kurios mums iš tiesų yra svarbios.
Veiksmas
Yra tik vienas būdas suprasti, ar mūsų suvokimas yra teisingas ar klaidingas, tai ėjimas į veiksmą.
Šioje vietoje įsijungia valios komponentas, nes bet koks tikslo siekimas reikalauja tam tikro atsižadėjimo. Siekiant tikslo, atsižadėjimą mes turime priimti, kaip neatsiejamą kainą, kurią turėsime sumokėti. Atsižadėjime mes turime matyti prasmę, kitu atveju, ta kaina, kurią teks sumokėti, gali būti pernelyg skausminga ir kelianti kančią. Tačiau jei kančioje mes matome prasmę, ją būna lengviau pakelti, nes mes žinome, kodėl tai turime patirti.
Pereidami į veiksmo fazę, mes nuolat susidursime su pagundomis viską mesti. Tai yra natūralus procesas, aplankantis tada, kai tikslas yra didesnis už mus pačius ir mes susiduriame su pirmaisiais sunkumais. Tačiau visa tai yra neatsiejama nuo mūsų pačių augimo. Viskas priklauso nuo to, ar sunkumai įveiks mus, ar mes pasinaudosime šiais sunkumais mūsų pačių augimui ir tobulėjimui.
Įprasminimas
Pasiekus bet kokį tikslą, svarbu jį įprasminti, įvertinant nueitą kelią. Tai dažnai ignoruojama baigiamoji tikslo sudedamoji dalis, tačiau ji turi ypatingą svarbą, nes tik sustodami ir atsigręždami atgal, mes pamatysime, kokius sunkumus mums teko įveikti, ką patyrėme ir ko išmokome. Įprasminimas svarbus net ir tais atvejais, jei mums nepavyko pasiekti tikslo. Juk svarbu ne tikslas, o kova, iš kurios visada galime kažko pasimokyti.
Tikslo siekime tykantys pavojai
Jei tikslas būtų lengvai pasiekiamas, tai nebūtų tikslas. Tikslas yra iššūkis mums patiems, peržengiantis mūsų dabartines ribas, todėl artėdami link jos, mes neišvengiamai susidursime su mus tykančiais pavojais: baime žengti pirmąjį žingsnį, pagunda sustoti pusiaukelėje ir negebėjimu būti dabartyje.
Baimė pajudėti iš pradžios taško. Siekiant savo tikslų, neišvengiamai turime palikti mums saugų uostą ir išplaukti į nežinomus vandenis. Tuo metu žmogų aplanko dviprasmiški jausmai – viena vertus, jam norisi palikti šį uostą, kita vertus, aplanko baimė patekti į naują erdvę, kurioje slypi daug nežinomųjų. Šioje vietoje mes turime suprasti, kad už bet kokį priimtą sprendimą, turėsime sumokėti savąją kainą. Todėl visada galime rinktis: ar likti mus netenkinančioje dabartyje ar leistis į nežinomą ateitį.
Pagunda sustoti pusiaukelėje. Siekiant bet kokio tikslo, norisi pasiekti greitą rezultatą ir pajusti trokštamą pasitenkinimo jausmą. Tačiau tikslo dydis nepriklauso nuo pasiekto rezultato greičio. Kuo brandesni vaisiai, tuo jie ilgiau noksta. Šioje vietoje dauguma žmonių paslysta, nes nepasiekdami greito rezultato, jie sustoja pusiaukelėje arba metasi prie kitų tikslų, vildamiesi, kad rezultatą pavyks pasiekti greičiau ir pajusti pasitenkinimą, net jei jis būtų trumpalaikis ir paliekantis labai mažą įspaudą žmogaus būtyje. Tai parodo žmogaus sąmonės nepastovumą ir negebėjimą susikoncentruoti ties viena veikla ilgesnį laiko tarpą, todėl jis sugalvoja aibę priežasčių, kodėl reikėtų mesti tai, kas pradėta.
Prarandame gebėjimą būti dabartyje. Pernelyg stipriai susitelkus į tikslą, atsiranda rizika prarasti gebėjimų būti dabartyje. Jei dabartis tampa tik paprasta priemone ateities tikslams pasiekti, ji netenka savo esminės prasmės. Tikslas turėtų būti nuotykis, o ne tik įkyrus poreikis užkopti į tam tikrą tašką. Kopiant į tikslą, gebėjimas mėgautis procesu yra ne mažiau svarbu už patį tikslą. Negebėdami mėgautis dabarties teikiamomis akimirkomis, kelyje į tikslą, galime veltui save stiprinti, kad "ten ir tada" mes pagaliau jausime ramybę, pasitenkinimą ir užsipildymą. Visa tai mes turime jausti dabartyje, nes ateitis didžiąją dalimi priklauso būtent nuo dabarties. Pernelyg susikoncentravus į ką, o ne į kaip, mes prarandame lengvumą ir ramybę, o mūsų protą ir kūną sukausto įtampa. Visą veiksmą sutelkus į veiksmą, o ne į tikslą, mes galime daugiau pasiimti iš pačio patyrimo -jaustis gyvi jau dabar, o ne kažkada.
Tikslo prasmė
Gyvenimas be tikslo žmogaus egzistenciją padaro pilką ir niūrią. Ilgainiui tokiame buvime pradeda lįsti praeities šešėliai, dabartį apraizgo nerimo pinklės, o ateitis netenka prasmės. Žmogaus kūnas po truputį pradeda netekti energijos, net ir menkiausi simptomai atrodo keliantys pavojų žmogaus būčiai. Būtent tada atslenka mirties šešėlis, primenantis, kad mūsų gyvenimas netruks amžinai.
Tuo tarpu, tikslą turintis žmogus labiau gyvena dabartyje, o ateitis tampa jo varomuoju varikliu. Jo kūnas tampa labiau mobilizuotas ir energingesnis. Gyvenime atsiranda prasmės pojūtis, kuris tiesiogiai mažina mirties baimę. Taigi tikslo prasmė yra kur kas svarbesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir nesvarbu, ar tas tikslas yra trumpalaikis ar ilgalaikis. Svarbu, kad tikslas įprasmintų žmogaus būtį.
