Kartą, nuvykęs į Italijos Bolonijos miestą, vaikštinėjau po apleistą rajoną, kur mano dėmesį patraukė ant sienos nupieštas didžiulis graffiti piešinys. Jame buvo pavaizduota žmogaus evoliucija: nuo beždžionės iki pirmykščio žmogaus ir nuo pirmykščio - iki dabartinio žmogaus. Piešinio viduryje buvo pavaizduotas stačiasis žmogus (Homo erectus), sugebėjęs atsitiesti ir atsistoti ant dvejų kojų, išdidžiai persimetęs per petį ietį ir plačiai besišypsantis. Paskutinėje piešinio figūrėlėje buvo nupieštas prie kompiuterio palinkęs žmogus, kažkuria prasme sugrįžęs į evoliucijos pradžią. Nežinau, kiek laiko stovėjau prie to piešinio, bet tada turbūt pirmą kartą susimąsčiau, kur link žmogus save nuvedė. Skaudžiausia, kad net ir tada, kai žmogus suvokia, jog kažkas yra ne taip, kad tas būvis, kuriame jis būna, nėra tikras, jau nebebūna kito kelio atgal, arba tas kitas kelias būna pernelyg destruktyvus. Todėl norėdamas išgyventi, norėdamas atskleisti savo autentiškumą, žmogus renkasi tas veiklas, kuriose jis iš dalies galėtų būti tuo, kuo yra, tuo, kuo norėtųsi būti.
