Depresijos sąvoka mūsų kalboje tapo bendriniu prislėgtos žmogaus būsenos apibūdinimu. Tačiau ši būsena turi tam tikrus jai būdingus bruožus, kurioms esant ir yra diagnozuojama depresija.
Depresija (lot. depressio) - liguistai prislėgta nuotaika. Šia liga sergantys žmonės dažnai įvardija, kad niekas jų nedomina, kad yra pasidarę bejausmiai, išgyvena dėl savo būsenos, prisimindami kokie yra buvę anksčiau. Tai šiek tiek skiriasi nuo apatiškos būsenos, nes esant pastarajai - žmogus nieko nejaučia. Depresija gali būti pagrindinis ligos požymis, tačiau ji labai dažnai pasitaiko kaip gretutinė liga.
Gana išsamų depresijos aprašymą pateikė Algirdas Dembickas savo knygoje „Psichiatrija“, kurio dėstymu iki šiol remiasi dauguma literatūros šaltinių, parašytų lietuvių kalba. Todėl kalbėdamas apie depresijos formas ir joms būdingus bruožus daugiausiai remsiuosi šiuo autoriumi.
Psichiatrijoje depresija pagal savo forma skirstoma į: endogeninę ir egzogeninę depresijas.
Depresija (lot. depressio) - liguistai prislėgta nuotaika. Šia liga sergantys žmonės dažnai įvardija, kad niekas jų nedomina, kad yra pasidarę bejausmiai, išgyvena dėl savo būsenos, prisimindami kokie yra buvę anksčiau. Tai šiek tiek skiriasi nuo apatiškos būsenos, nes esant pastarajai - žmogus nieko nejaučia. Depresija gali būti pagrindinis ligos požymis, tačiau ji labai dažnai pasitaiko kaip gretutinė liga.
Gana išsamų depresijos aprašymą pateikė Algirdas Dembickas savo knygoje „Psichiatrija“, kurio dėstymu iki šiol remiasi dauguma literatūros šaltinių, parašytų lietuvių kalba. Todėl kalbėdamas apie depresijos formas ir joms būdingus bruožus daugiausiai remsiuosi šiuo autoriumi.
Psichiatrijoje depresija pagal savo forma skirstoma į: endogeninę ir egzogeninę depresijas.
Ted.Com nuotrauka Endogeninė depresija
Endogeninės kilmės depresija, kitaip dar vadinama biologinės kilmės depresija, atsiranda be išorinės priežasties. Manoma, kad endogeninė depresija kyla dėl serotonino ir noradrenalino apykaitos sutrikimų. Šios depresijos susiformavimui taip pat didelę įtaką turi paveldimumas. Endogeninės depresijos dominuojantys bruožai: prislėgta nuotaika, sulėtėjęs mąstymas ir prislopinti judesiai (depresinė triada).
Prislėgta nuotaika - pasireiškia vitaliniu liūdesiu. Ši būsena neleidžia žmogui adekvačiai vertinti situacijos, visas jų gyvenimas atrodo beviltiškas. Ši emocija yra pastovi ir trunkanti ilgą laiko tarpą. Žmonių, sergančių depresija, poreikiai susiaurėja, jų niekas nebedomina. Tokie klientai dažnai linkę kaltinti save, įvardija, jog yra našta ne tik sau, bet ir kitiems.
Sulėtėjęs mąstymas – kitas endogeninės depresijos požymis, atsispindintis minčių raiškoje. Tokie klientai kalba lėtai, su dideliais tarpais tarp žodžių, būdingi gilūs atodūsiai, dažnai sunku nupasakoti savo jaučiamą būseną.
Prislopinti judesiai – tiesiogiai koreliuoja su prislopinta psichika. Tai pasireiškia eisenoje arba atliekant bet kokius kasdieninius darbus. Tokie klientai į kabinetą įžengia lėtai, atrodo, kad kiekvienas judesys jiems reikalauja didelių pastangų. Konsultacijos metu ilgą laiką gali išsėdėti vienoje pozicijoje.
Kiti būdingi bruožai:
Fenomenologija. Kaip jau buvo aprašyta anksčiau, depresija sergančių žmonių sulėtėja ne tik mąstymas, bet ir judesiai. Tokie žmonės didžiąją konsultacijos dalį išbūna statiškoje padėtyje. Atrodytų, kad kiekvienas judesys reikalauja nemažų pastangų. Sulėtėjęs mąstymas pasireiškia kalboje, žodžiai yra dėliojami lėtai, daromi nemaži tarpai tarp sakinių. Yra būdingi gilūs atodūsiai. Esant giliai depresijai, žmogus nenori valgyti ir gerti, žmogus sulysta, išdžiūva gleivinė, todėl iš burnos gali sklisti nemalonus kvapas. Depresija sergantys žmonės vengia aplinkos, didžiąją laiko dalį neretai prabūna uždarose patalpose, todėl jų odos spalva būna pabalusi. Žvilgsnis nudelbtas, akys apdujusios, be gyvybės.
Depresinė būsena sutrikdo įprastą žmogaus funkcionavimą ir trunka ilgą laiko tarpą. Tokiems žmonėms aplinka nusidažo tamsiomis spalvomis, dėl savo būsenos jie yra linkę kaltinti save. Yra būdingi savijautos paros svyravimai: anksti rytą liūdesys būna stipriausias, vakare susilpnėja. Esant šiai depresijos formai įprastai vien psichoterapijos neužtenka, didžiausią efektą daro kompleksinis: medikamentinis ir terapinis gydymas.
Endogeninės kilmės depresija, kitaip dar vadinama biologinės kilmės depresija, atsiranda be išorinės priežasties. Manoma, kad endogeninė depresija kyla dėl serotonino ir noradrenalino apykaitos sutrikimų. Šios depresijos susiformavimui taip pat didelę įtaką turi paveldimumas. Endogeninės depresijos dominuojantys bruožai: prislėgta nuotaika, sulėtėjęs mąstymas ir prislopinti judesiai (depresinė triada).
Prislėgta nuotaika - pasireiškia vitaliniu liūdesiu. Ši būsena neleidžia žmogui adekvačiai vertinti situacijos, visas jų gyvenimas atrodo beviltiškas. Ši emocija yra pastovi ir trunkanti ilgą laiko tarpą. Žmonių, sergančių depresija, poreikiai susiaurėja, jų niekas nebedomina. Tokie klientai dažnai linkę kaltinti save, įvardija, jog yra našta ne tik sau, bet ir kitiems.
Sulėtėjęs mąstymas – kitas endogeninės depresijos požymis, atsispindintis minčių raiškoje. Tokie klientai kalba lėtai, su dideliais tarpais tarp žodžių, būdingi gilūs atodūsiai, dažnai sunku nupasakoti savo jaučiamą būseną.
Prislopinti judesiai – tiesiogiai koreliuoja su prislopinta psichika. Tai pasireiškia eisenoje arba atliekant bet kokius kasdieninius darbus. Tokie klientai į kabinetą įžengia lėtai, atrodo, kad kiekvienas judesys jiems reikalauja didelių pastangų. Konsultacijos metu ilgą laiką gali išsėdėti vienoje pozicijoje.
Kiti būdingi bruožai:
- miego sutrikimai – sunku užmigti, dažnai prabundama anksti ryte ir nebeužmiegama. Pats miegas būna nekokybiškas, girdimi menkiausi garsai. Skundžiamasi nuovargiu net ir po nakties poilsio.
- Valgymo sutrikimai – sumažėja apetitas, ilgainiui pradeda kristi svoris. Kartais pasireiškia perdėtas valgymas (dažniau būdingas nerimo fone).
- Koncentracijos sutrikimai – sunku išlaikyti dėmesį įprastose kasdieninėse veiklose. Dažnai skundžiamasi, kad sunku prisiminti informaciją arba greitai pamirštama. Sunku priimti sprendimus.
- Mintys apie savižudybę, neretai peraugančios į realius veiksmus.
- Socialinė izoliacija – nenoras bendrauti su aplinka bei jos vengimas.
- Motyvacijos nebuvimas ne tik darbinėse veiklose, bet taip pat prarandamas susidomėjimas pomėgiams.
- Sumažėja libido - susilpnėja lytinis potraukis, moterims atsiranda frigidiškumas, vyrams susilpnėja potencija.
- Somatiniai skausmai – širdies, galvos, kaklo, sprando, pečių zonoje. Nukrenta kūno temperatūra, šąla galūnės.
Fenomenologija. Kaip jau buvo aprašyta anksčiau, depresija sergančių žmonių sulėtėja ne tik mąstymas, bet ir judesiai. Tokie žmonės didžiąją konsultacijos dalį išbūna statiškoje padėtyje. Atrodytų, kad kiekvienas judesys reikalauja nemažų pastangų. Sulėtėjęs mąstymas pasireiškia kalboje, žodžiai yra dėliojami lėtai, daromi nemaži tarpai tarp sakinių. Yra būdingi gilūs atodūsiai. Esant giliai depresijai, žmogus nenori valgyti ir gerti, žmogus sulysta, išdžiūva gleivinė, todėl iš burnos gali sklisti nemalonus kvapas. Depresija sergantys žmonės vengia aplinkos, didžiąją laiko dalį neretai prabūna uždarose patalpose, todėl jų odos spalva būna pabalusi. Žvilgsnis nudelbtas, akys apdujusios, be gyvybės.
Depresinė būsena sutrikdo įprastą žmogaus funkcionavimą ir trunka ilgą laiko tarpą. Tokiems žmonėms aplinka nusidažo tamsiomis spalvomis, dėl savo būsenos jie yra linkę kaltinti save. Yra būdingi savijautos paros svyravimai: anksti rytą liūdesys būna stipriausias, vakare susilpnėja. Esant šiai depresijos formai įprastai vien psichoterapijos neužtenka, didžiausią efektą daro kompleksinis: medikamentinis ir terapinis gydymas.
Regencanada.com nuotrauka
Egzogeninė depresija
Egzogeninė depresija, skirtingai nuo endogeninės, susiformuoja dėl patirtų gyvenimo situacijų – stresorių. Tai gali būti tam tikri traumatiniai įvykiai (artimojo žmogaus mirtis, skyrybos, darbo netekimas ir t.t.) arba dėl tam tikrų ilgai trunkančių sudėtingų neišspręstų situacijų (probleminiai santykiai, išsitęsusi įtampa darbe ir pan.). Kitaip tariant, egzogeninės depresijos atsiradimui didelę įtaką turi tam tikras žmogaus gyvenime atsiradęs stresorius. Skirtingai nuo endogeninės depresijos, egzogeninės depresijos atveju žmonės yra linkę atsakomybę dėl jų blogos savijautos perkelti išorinėms aplinkybės. Taigi tam, kad atsirastų šio tipo depresija reikalingas tam tikras stresorius, kuris išbalansuoja žmogaus gebėjimą prisitaikyti įtampą keliančiose situacijose. Egzogeninės depresijos simptomai (skirtingai nuo endogeninės) paūmėja vakarais.
Gali kilti klausimas, kodėl vieni žmonės yra linkę į depresiją, kiti – ne. Atsakymų turbūt galėtų būti ne vienas, bet dažniausiai žmogaus asmenybės tipas tiesiog yra linkęs į sunkumus reaguoti depresyvia emocine būsena. Būti depresyvaus tipo asmenybe nėra nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog žmogaus asmenybės bruožas, kuris buvo nulemtas išmokimo koncepcijos (pvz.: matant kad vienas iš tėvų į problemas reaguodavo būtent tokiu būdu) arba turimų genų rinkiniu.
Psichoterapinis darbas
Praktika rodo, jog neretai tiek endogeninė, tiek egzogeninė depresijos yra paprasta nustatyti vyraujančią depresijos formą. Mums, kaip terapeutams, šis išskyrimas svarbus tuo, jog tai padeda atskirti depresijos kilmę. Endogeninės depresijos atveju be medikamentinio gydymo dažniausiai sunku ženkliai pasistūmėti psichoterapijos procese.
Gyvenimo būdo pokyčiai. Esant depresinei būsenai sutrinka įprastas žmogaus ritmas, iki tol mėgti pomėgiai ar hobiai nebedomina, dingsta motyvacija kasdieninėms veikloms ir pareigoms. Žmogus patenka į užburtą ratą: viena vertus, nebėra jėgų ir motyvacijos bet kokiam veiksmui, antra vertus – atsiribojus nuo aplinkos ir įprastų veiklų, depresinė būsena gilėja.
Tačiau geresnė nuotaika ar aukštesnė savivertė dažniausiai savaime neateina, nieko nedarant depresyvi būsena gali tik gilėti, nes įsisukus į tamsių minčių labirintą, žmogus toliau klimsta žemyn – vis labiau atsiriboja nuo aplinkos, mažėja savivertė, daugėja destruktyvių minčių. Visa tai pristabdyti jau reikalingas valingas ir sąmoningas žmogaus įsikišimas.
Galimos veiklos, kurias galima pasiūlyti klientui:
Egzogeninė depresija, skirtingai nuo endogeninės, susiformuoja dėl patirtų gyvenimo situacijų – stresorių. Tai gali būti tam tikri traumatiniai įvykiai (artimojo žmogaus mirtis, skyrybos, darbo netekimas ir t.t.) arba dėl tam tikrų ilgai trunkančių sudėtingų neišspręstų situacijų (probleminiai santykiai, išsitęsusi įtampa darbe ir pan.). Kitaip tariant, egzogeninės depresijos atsiradimui didelę įtaką turi tam tikras žmogaus gyvenime atsiradęs stresorius. Skirtingai nuo endogeninės depresijos, egzogeninės depresijos atveju žmonės yra linkę atsakomybę dėl jų blogos savijautos perkelti išorinėms aplinkybės. Taigi tam, kad atsirastų šio tipo depresija reikalingas tam tikras stresorius, kuris išbalansuoja žmogaus gebėjimą prisitaikyti įtampą keliančiose situacijose. Egzogeninės depresijos simptomai (skirtingai nuo endogeninės) paūmėja vakarais.
Gali kilti klausimas, kodėl vieni žmonės yra linkę į depresiją, kiti – ne. Atsakymų turbūt galėtų būti ne vienas, bet dažniausiai žmogaus asmenybės tipas tiesiog yra linkęs į sunkumus reaguoti depresyvia emocine būsena. Būti depresyvaus tipo asmenybe nėra nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog žmogaus asmenybės bruožas, kuris buvo nulemtas išmokimo koncepcijos (pvz.: matant kad vienas iš tėvų į problemas reaguodavo būtent tokiu būdu) arba turimų genų rinkiniu.
Psichoterapinis darbas
Praktika rodo, jog neretai tiek endogeninė, tiek egzogeninė depresijos yra paprasta nustatyti vyraujančią depresijos formą. Mums, kaip terapeutams, šis išskyrimas svarbus tuo, jog tai padeda atskirti depresijos kilmę. Endogeninės depresijos atveju be medikamentinio gydymo dažniausiai sunku ženkliai pasistūmėti psichoterapijos procese.
Gyvenimo būdo pokyčiai. Esant depresinei būsenai sutrinka įprastas žmogaus ritmas, iki tol mėgti pomėgiai ar hobiai nebedomina, dingsta motyvacija kasdieninėms veikloms ir pareigoms. Žmogus patenka į užburtą ratą: viena vertus, nebėra jėgų ir motyvacijos bet kokiam veiksmui, antra vertus – atsiribojus nuo aplinkos ir įprastų veiklų, depresinė būsena gilėja.
Tačiau geresnė nuotaika ar aukštesnė savivertė dažniausiai savaime neateina, nieko nedarant depresyvi būsena gali tik gilėti, nes įsisukus į tamsių minčių labirintą, žmogus toliau klimsta žemyn – vis labiau atsiriboja nuo aplinkos, mažėja savivertė, daugėja destruktyvių minčių. Visa tai pristabdyti jau reikalingas valingas ir sąmoningas žmogaus įsikišimas.
Galimos veiklos, kurias galima pasiūlyti klientui:
- Dažniau išeiti į lauką ir aktyviu leisti laisvalaikį (vaikščiojant, važiuojant dviračiu ir pan.).
- Pradėti dalyvauti veiklose, kurios domino klientą iki apsergant depresija.
- Daugiau leisti laiko su žmonėmis, kurie yra teigiami, priimantys ir nesukeliantys įtampos.
- Pradėti rašyti savo pastebėjimus apie savo būseną, pojūčius. Tai padeda labiau atpažinti savo jausmus ir stebėti savo savijautą. Tokia savianalizė taip pat padeda pamatyti nuo ko priklauso būsenos pagerėjimas ar pablogėjimas.
- Stengtis laikytis miego rėžimo, įprastos higienos t. y. gultis daugmaž pastoviu metu, praustis ir pan.
Thedailystar.net nuotrauka
Priežasčių „kasimas“. Depresinės būsenos susiformavimui lemiamą įtaką turi gyvenime atsiradę stresoriai, kurie išbalansuoja žmogaus gebėjimą prisitaikyti įtampą keliančiose situacijose. Visa tai sukelia biocheminius pakitimus smegenyse, kurie ir yra atsakingi už mūsų emocinę būklę. Todėl terapinio darbo esmė yra atrasti tas priežastis bei padėti surasti naujus resursus pokyčiui.
Depresija linkusi susiformuoti, kai žmogaus viduje atsiveria „tuštumos“ jausmas. Tai gali įvykti dėl išorėje atsirandančių pokyčių ar traumatinių įvykių, pvz.: darbo praradimas, liga, artimojo žmogaus netektis, finansinis nepriteklius. Kalbėjimas apie tai ne visada gali pakeisti pačią situaciją, bet gali sumažinti žmogaus patiriamą kančią toje situacijoje.
Neretai depresinė būsena susiformuoja ir dėl įtemptų santykių ar patiriamo psichologinio smurto iš darbinės ar artimos aplinkos. Nuolatos būnant tokioje aplinkoje slogi būsena tik dar labiau gilėja. Kartais vien pradedant riboti ar nutraukus bendravimą su destruktyvia aplinka, savijauta pagerėja.
Atvejo analizė. Į konsultaciją kreipėsi garbaus amžiaus moteris, kuri skundėsi ilgalaike nemiga ir depresija. Netrukus paaiškėjo, kad tokiai būsenai susiformuoti didelę ar ar net lemiamą įtaką turėjo patiriamas psichologinis smurtas iš vyro. Situacija pasunkindavo jo daugiadieniai alkoholio vartojimo etapai. Ir nors pati klientė to nesureikšmino, teigdama, kad taip visada buvo ir ji jau spėjusi prie to priprasti, bet ilgainiui, ryškinant situaciją ir bandant atspindėti kokius man jausmus sukelia jos pasakojami įvykiai, po truputį ji pradėjo įsivardinti, kad tai, kas jai buvo „normalu“, galbūt nėra labai „normalu“. Galiausiai moteris nusprendė pagyventi atskirai nuomojamame būste. Šis atsitraukimas tik dar labiau jai parodė, kaip buvimas kartu su vyru veikė jos emocinę būseną. Ji pradėjo miegoti, nes mintys nebenuklysdavo į dieną patiriamas patyčias, jai atsirado daugiau laiko sau ir savo pomėgiams, baimę pakeitė saugumo jausmas.
Suicidinės mintys. Esant giliai depresinei būsenai, tiek praeitis, tiek dabartis ir ateitis atrodo beviltiška. Neretai į mirtį žiūrima, kaip išsigelbėjimą iš kančios. Gali atrodyti, kad pokalbis apie mirtį paskatina polinkį į savižudybę, ypatingai jei žmogus ir taip apie daug galvoja. Tačiau paskatinus žmogų pasidalinti apie tai, kaip jis supranta mirtį, kokiu būdu galvojantis nusižudyti, nuo ko jis norėtų pabėgti ir į kur patekti – neretai pagilinamas jo paties suvokimas, jog šis žingsnis nebūtinai reiškia išsigelbėjimą.
Kai žmogus mirtyje mato išsigelbėjimą, ji tampa patraukli. Tačiau kai ateina suvokimas, kad ėjimas į mirtį nebūtinai gali baigtis „sėkme“, žmogus labiau linkęs sutelkti jėgas į išgyvenimą, o ne į savęs susinaikinimą.
Emocijos išraiška – pirmas žingsnis sveikimo link. Daugeliu atveju, depresija sergančių žmonių emocinė išraiška yra prislopinta arba visiškai išnykusi. Nesvarbu, ar žmogus kalbėtų apie džiugius, ar apie skaudžius įvykius, jis kalba apie tai vienodu balso tembru ir be jokios emocinės išraiškos. Tai vadinama „sausuoju“ depresijos etapu. Kai pradeda atsirasti emocijos išraiška (ašaros, šypsena ir pan.), tai yra vienas iš pirmųjų depresijos sveikimo požymių. Tačiau norint „pramušti“ šį emocijų kamštį kartais reikia apsišarvuoti kantrybe ir mažais žingsneliais jį „judinti“. Pradiniame darbo etape, visų pirma, klientas skatinamas atpažinti savo emocijas, pasakojant apie tam tikrus įvykius ir situacijas. Kai klientas pradeda įsivardinti savo jausmus, tada galima atkreipti jo dėmesį į pasakojamo turinio ir parodomos emocijos neatitikimą. Pvz.: tiek pasakojant apie teigiamus, tiek apie neigiamus įvykius jo veidas visada atrodo prislėgtas. Kai klientas tai pradeda įsisąmoninti, jis labiau į tai atkreipia dėmesį kontaktuodamas ne tik „čia ir dabar“ kontakte, bet ir santykyje su aplinka.
Vidutinės ar sunkios depresijos atveju kartais prireikia ne vieno mėnesio pastovaus darbo kol klientas, galiausiai, pradeda išgyventi įvairesnį spektrą emocijų (ne tik liūdesį ir prislėgtą būseną) ir tai išreikšti.
Apibendrinimas
Dirbat su sunkios depresijos formos sergančiais klientais būtų nerealistiška tikėtis greito terapinio efekto. Tokių žmonių emocinė būsena neturi energijos pokyčiui. Dėl šios priežasties ir patys klientai netiki, kad gali kažkas pasikeisti. Pokyčio galima tikėtis tik po ilgesnio terapinio darbo, todėl šiuo atveju yra labai svarbu įvertinti net ir nedidelius pasikeitimus žmogaus savijautoje.
Kita vertus, lengvos formos depresija gana greitai pasiduoda terapiniam pokyčiui. Jau vien pats kalbėjimas, savo situacijos analizavimas ir suvokimo didinimas žmogui suteikia palengvėjimo jausmą. Depresija taip pat dažnai būna persipynusi su kitais neurotinio pobūdžio sutrikimais (tokiais kaip nerimas, nemiga, obsesinės mintys ir pan.). Tad veikiant vieną dalį, atsiranda pokytis ir bendroje žmogaus savijautoje.
Depresija linkusi susiformuoti, kai žmogaus viduje atsiveria „tuštumos“ jausmas. Tai gali įvykti dėl išorėje atsirandančių pokyčių ar traumatinių įvykių, pvz.: darbo praradimas, liga, artimojo žmogaus netektis, finansinis nepriteklius. Kalbėjimas apie tai ne visada gali pakeisti pačią situaciją, bet gali sumažinti žmogaus patiriamą kančią toje situacijoje.
Neretai depresinė būsena susiformuoja ir dėl įtemptų santykių ar patiriamo psichologinio smurto iš darbinės ar artimos aplinkos. Nuolatos būnant tokioje aplinkoje slogi būsena tik dar labiau gilėja. Kartais vien pradedant riboti ar nutraukus bendravimą su destruktyvia aplinka, savijauta pagerėja.
Atvejo analizė. Į konsultaciją kreipėsi garbaus amžiaus moteris, kuri skundėsi ilgalaike nemiga ir depresija. Netrukus paaiškėjo, kad tokiai būsenai susiformuoti didelę ar ar net lemiamą įtaką turėjo patiriamas psichologinis smurtas iš vyro. Situacija pasunkindavo jo daugiadieniai alkoholio vartojimo etapai. Ir nors pati klientė to nesureikšmino, teigdama, kad taip visada buvo ir ji jau spėjusi prie to priprasti, bet ilgainiui, ryškinant situaciją ir bandant atspindėti kokius man jausmus sukelia jos pasakojami įvykiai, po truputį ji pradėjo įsivardinti, kad tai, kas jai buvo „normalu“, galbūt nėra labai „normalu“. Galiausiai moteris nusprendė pagyventi atskirai nuomojamame būste. Šis atsitraukimas tik dar labiau jai parodė, kaip buvimas kartu su vyru veikė jos emocinę būseną. Ji pradėjo miegoti, nes mintys nebenuklysdavo į dieną patiriamas patyčias, jai atsirado daugiau laiko sau ir savo pomėgiams, baimę pakeitė saugumo jausmas.
Suicidinės mintys. Esant giliai depresinei būsenai, tiek praeitis, tiek dabartis ir ateitis atrodo beviltiška. Neretai į mirtį žiūrima, kaip išsigelbėjimą iš kančios. Gali atrodyti, kad pokalbis apie mirtį paskatina polinkį į savižudybę, ypatingai jei žmogus ir taip apie daug galvoja. Tačiau paskatinus žmogų pasidalinti apie tai, kaip jis supranta mirtį, kokiu būdu galvojantis nusižudyti, nuo ko jis norėtų pabėgti ir į kur patekti – neretai pagilinamas jo paties suvokimas, jog šis žingsnis nebūtinai reiškia išsigelbėjimą.
Kai žmogus mirtyje mato išsigelbėjimą, ji tampa patraukli. Tačiau kai ateina suvokimas, kad ėjimas į mirtį nebūtinai gali baigtis „sėkme“, žmogus labiau linkęs sutelkti jėgas į išgyvenimą, o ne į savęs susinaikinimą.
Emocijos išraiška – pirmas žingsnis sveikimo link. Daugeliu atveju, depresija sergančių žmonių emocinė išraiška yra prislopinta arba visiškai išnykusi. Nesvarbu, ar žmogus kalbėtų apie džiugius, ar apie skaudžius įvykius, jis kalba apie tai vienodu balso tembru ir be jokios emocinės išraiškos. Tai vadinama „sausuoju“ depresijos etapu. Kai pradeda atsirasti emocijos išraiška (ašaros, šypsena ir pan.), tai yra vienas iš pirmųjų depresijos sveikimo požymių. Tačiau norint „pramušti“ šį emocijų kamštį kartais reikia apsišarvuoti kantrybe ir mažais žingsneliais jį „judinti“. Pradiniame darbo etape, visų pirma, klientas skatinamas atpažinti savo emocijas, pasakojant apie tam tikrus įvykius ir situacijas. Kai klientas pradeda įsivardinti savo jausmus, tada galima atkreipti jo dėmesį į pasakojamo turinio ir parodomos emocijos neatitikimą. Pvz.: tiek pasakojant apie teigiamus, tiek apie neigiamus įvykius jo veidas visada atrodo prislėgtas. Kai klientas tai pradeda įsisąmoninti, jis labiau į tai atkreipia dėmesį kontaktuodamas ne tik „čia ir dabar“ kontakte, bet ir santykyje su aplinka.
Vidutinės ar sunkios depresijos atveju kartais prireikia ne vieno mėnesio pastovaus darbo kol klientas, galiausiai, pradeda išgyventi įvairesnį spektrą emocijų (ne tik liūdesį ir prislėgtą būseną) ir tai išreikšti.
Apibendrinimas
Dirbat su sunkios depresijos formos sergančiais klientais būtų nerealistiška tikėtis greito terapinio efekto. Tokių žmonių emocinė būsena neturi energijos pokyčiui. Dėl šios priežasties ir patys klientai netiki, kad gali kažkas pasikeisti. Pokyčio galima tikėtis tik po ilgesnio terapinio darbo, todėl šiuo atveju yra labai svarbu įvertinti net ir nedidelius pasikeitimus žmogaus savijautoje.
Kita vertus, lengvos formos depresija gana greitai pasiduoda terapiniam pokyčiui. Jau vien pats kalbėjimas, savo situacijos analizavimas ir suvokimo didinimas žmogui suteikia palengvėjimo jausmą. Depresija taip pat dažnai būna persipynusi su kitais neurotinio pobūdžio sutrikimais (tokiais kaip nerimas, nemiga, obsesinės mintys ir pan.). Tad veikiant vieną dalį, atsiranda pokytis ir bendroje žmogaus savijautoje.
