Dar VI a. pr. m. e. budizmo pradininkas Sidharta Gautama (Buda) teigė, jog gyvenimas yra kančia ir savo mokyme dėstė, kaip galima išsivaduoti iš šios kančios. Jei pažvelgtume į šių dienų žmogų, turbūt turėtume sutikti, kad nepaisant žmonijos pažangos, jis taip ir nesugebėjo pažaboti savo kančios: pykčio, nerimo, nevilties, sunkių tarpusavio santykių, varginančių potraukių ir kt.
Šių dienų žmogus bėga nuo savo vidinės kančios, siekdamas įgyti pinigus, galią, jėgą ar statusą. Visa tai padeda laikinai pabėgti nuo jaučiamos beprasmybės ir silpnumo. Tačiau praėjus kuriam laikui, nemaloni būsena vėl sugrįžta ir mes vėl ieškome, kur galėtume nukreipti savo mintis. Viliamės, kad jog nauja veikla ar santykiai padės išsivaduoti nuo kančios, „nukeliame“ savo gerą būseną į ateitį ir pačiais išradingiausiais būdais bėga nuo dabarties.
Kančios šaltinisKančia ateina ne iš išorės, o iš mūsų pačių vidaus. Mes esame savo skausmingų patirčių rezultatas, kuris suformavo tam tikras reakcijas į mus supančią aplinką. Mes nesuprantame, kodėl mums kyla mus sekinančios emocijos, kodėl mes nuolat patiriame konfliktus tam tikrose situacijose ar su tam tikrais žmonėmis.
Tai lyg žaizda, kuri trumpam sugijusi, vėl išdraskoma, susidūrus su panašia situacija. Kaskart „pataikius“ į tą pačią žaizdą, skausmas tampa vis stipresnis, galiausiai jį darosi pernelyg sunku pakelti, o tada negelbsti ir tos veiklos, kurios mums įprastai padėdavo nukreipti dėmesį nuo savo pojūčių ar minčių.
Kančios šaltinisKančia ateina ne iš išorės, o iš mūsų pačių vidaus. Mes esame savo skausmingų patirčių rezultatas, kuris suformavo tam tikras reakcijas į mus supančią aplinką. Mes nesuprantame, kodėl mums kyla mus sekinančios emocijos, kodėl mes nuolat patiriame konfliktus tam tikrose situacijose ar su tam tikrais žmonėmis.
Tai lyg žaizda, kuri trumpam sugijusi, vėl išdraskoma, susidūrus su panašia situacija. Kaskart „pataikius“ į tą pačią žaizdą, skausmas tampa vis stipresnis, galiausiai jį darosi pernelyg sunku pakelti, o tada negelbsti ir tos veiklos, kurios mums įprastai padėdavo nukreipti dėmesį nuo savo pojūčių ar minčių.
Kelio pradžia slypi mumyse
Pirmas žingsnis, kurį privalome padaryti, norėdami sumažinti kančią, tai – pripažinti sau, jog kenčiame. Tik tada, kai tai sau pripažįstame, galime lengviau būti su pačiais savimi.
Tačiau pats pripažinimas tėra didelio kelio pradžia. Šis kelias veda į visiškai priešingą kryptį, nei dauguma mūsų įpratę eiti. Tai – kelias į save, o ne nuo savęs. Tik prisiliesdami prie kančios šaknų, galime suprasti savo skausmo priežastis. Priežasčių atskleidimas jau savaime palengvina mūsų kančią. Mes galime kentėti mažiau, jei skirsime laiko savo kančios supratimui.
Zen budizmo vienuolis Thich Nhat Hanh vienoje iš savo kalbų kančią prilygino mažam vaikui. Juk vaikai mums nesiekia padaryti nieko blogo, jie tiesiog nori, kad jais būtų pasirūpinta, parodydami kur jiems skauda, dėl ko jiems yra neramu ar baisu. Todėl mes turime pasirūpinti šiuo vaiku, “apglėbti” jį, bet nebėgti nuo jo.
Pirmas žingsnis, kurį privalome padaryti, norėdami sumažinti kančią, tai – pripažinti sau, jog kenčiame. Tik tada, kai tai sau pripažįstame, galime lengviau būti su pačiais savimi.
Tačiau pats pripažinimas tėra didelio kelio pradžia. Šis kelias veda į visiškai priešingą kryptį, nei dauguma mūsų įpratę eiti. Tai – kelias į save, o ne nuo savęs. Tik prisiliesdami prie kančios šaknų, galime suprasti savo skausmo priežastis. Priežasčių atskleidimas jau savaime palengvina mūsų kančią. Mes galime kentėti mažiau, jei skirsime laiko savo kančios supratimui.
Zen budizmo vienuolis Thich Nhat Hanh vienoje iš savo kalbų kančią prilygino mažam vaikui. Juk vaikai mums nesiekia padaryti nieko blogo, jie tiesiog nori, kad jais būtų pasirūpinta, parodydami kur jiems skauda, dėl ko jiems yra neramu ar baisu. Todėl mes turime pasirūpinti šiuo vaiku, “apglėbti” jį, bet nebėgti nuo jo.
Kančios šaknų paieškos
Kančios akivaizdoje žmogus neretai atsakymų pradeda ieškoti religijose, dvasinėje ar populiarios psichologijos literatūroje. Tačiau jokia religija ar psichologijos literatūra negalės atsakyti į visus klausimus. Negalės, nes kiekvienas žmogus turi savitą istoriją, unikalias patirtis, todėl didžioji dalis atsakymų slepiasi žmogaus viduje.
Vienas iš būdų atrasti autentiškus atsakymus į kylančius klausimus yra psichoterapija. Padedant psichoterapeutui žmogus gali „leistis“ į savo gelmes, nebijodamas, jog ten, ką jis pamatys, išgąsdins jį ar šalia jo esantį žmogų.
Norint pradėti šią kelionę, reikia turėti pakankamai drąsos. Tai, bene, pati sunkiausia kelionė žmogus gyvenime, tačiau tik jos metu galima atpažinti savo kančios priežastis ir jas pašalinus harmoningiau būti su mus supančia aplinka. Tik pažinus save, mes galime užauginti emociškai sveikus vaikus, suburti darnią aplinką aplink save, neversti kentėti šalia esančio žmogaus. Tada nebėra poreikio skaudinti kito, nes atsiranda supratimas ir žinojimas, jog kitas žmogus taip pat kenčia, kad jis taip pat turi savo istoriją dėl ko jis yra toks, koks yra.
Nėra tokio lelijos žiedo, kuris neišaugtų iš dumblo. Neegzistuoja tokia lelija, kuri išaugtų iš marmuro. Tad joks žmogus negali „pražysti“ prieš tai nepabuvojęs „dumble“. Tik transformuodami savo pačių kančią mes galime padėti kitiems. Nėra prasmės tūnoti visą gyvenimą dumble, neleidžiant išsiskleisti savo pačių grožiui, kurį mes kiekvienas turime.
Kančios akivaizdoje žmogus neretai atsakymų pradeda ieškoti religijose, dvasinėje ar populiarios psichologijos literatūroje. Tačiau jokia religija ar psichologijos literatūra negalės atsakyti į visus klausimus. Negalės, nes kiekvienas žmogus turi savitą istoriją, unikalias patirtis, todėl didžioji dalis atsakymų slepiasi žmogaus viduje.
Vienas iš būdų atrasti autentiškus atsakymus į kylančius klausimus yra psichoterapija. Padedant psichoterapeutui žmogus gali „leistis“ į savo gelmes, nebijodamas, jog ten, ką jis pamatys, išgąsdins jį ar šalia jo esantį žmogų.
Norint pradėti šią kelionę, reikia turėti pakankamai drąsos. Tai, bene, pati sunkiausia kelionė žmogus gyvenime, tačiau tik jos metu galima atpažinti savo kančios priežastis ir jas pašalinus harmoningiau būti su mus supančia aplinka. Tik pažinus save, mes galime užauginti emociškai sveikus vaikus, suburti darnią aplinką aplink save, neversti kentėti šalia esančio žmogaus. Tada nebėra poreikio skaudinti kito, nes atsiranda supratimas ir žinojimas, jog kitas žmogus taip pat kenčia, kad jis taip pat turi savo istoriją dėl ko jis yra toks, koks yra.
Nėra tokio lelijos žiedo, kuris neišaugtų iš dumblo. Neegzistuoja tokia lelija, kuri išaugtų iš marmuro. Tad joks žmogus negali „pražysti“ prieš tai nepabuvojęs „dumble“. Tik transformuodami savo pačių kančią mes galime padėti kitiems. Nėra prasmės tūnoti visą gyvenimą dumble, neleidžiant išsiskleisti savo pačių grožiui, kurį mes kiekvienas turime.