Brasilescola foto Šiuo metu gyvename laikmetyje, kuris kažkada nuguls istorijos puslapiuose. Pasaulinė koronaviruso pandemija padarė tai, kas iki tol, atrodė, įsivaizduojama nebent filmo scenarijuje - sustabdė įprastą planetos ritmą, ištuštino daugiamilijoninių miestų gatves, smogė ekonomikai ir, žinoma - apkrėtė milijonus planetos gyventojų bei po savęs paliko tūkstančių žmonių gyvybes nusinešusį šleifą. Šiai situacijai žmonija neturėjo galimybės tinkamai pasiruošti, todėl dabartyje vykstantys procesai yra ne tik rimtas išbandymas medicinai, ekonomikai, bet ir fenomenalus laikas žmogaus psichikos tyrinėjimui, jo reakcijoms ir išgyvenimo mechanizmams.
Vatican News foto Reakcija į krizę
Pirminė žmogaus reakcija, susidūrus su virusu, kaip ir su bet kokia kita panašaus masto krize, yra jos neigimas. Tai yra normali žmogaus reakcija į situaciją, kurią sunku pripažinti. Protas veikia gynybiškai, nes priimti mintį, reikštų priimti faktą, kad tai kas buvo įprasta ir nusistovėję, nuo šiol kardinaliai keičiasi.
Kai realybės diktuojama situacija, galiausiai, priverčia priimti situaciją tokią, kokia ji yra, žmogų aplanko nerimas, nes jo protas nebesugeba išfiltruoti viso minčių srauto, nukreipto į nerimastingą ateitį. Ateitis pradeda kelti baimę, kuri skatina žmogų veikti, t.y. sukontroliuoti tai, ką jis dar gali suvaldyti. Pandemijos atveju tai gali būti desperatiškas maisto atsargų ar apsisaugojimo priemonių kaupimas, karo atveju - bėgimas iš karo zonos ar slėptuvių įrenginėjimas. Šioje vietoje labai ryškiai atsiskleidžia ego funkcija, kuri aršiai kovoja už kiekvieno individo poreikius. Ego skirtas išgyvenimui, nesvarbu, kokia kaina tai reikėtų padaryti.
Kai reali grėsmė realiai ateina į žmogaus gyvenimą, ateina susitaikymas, jis pradeda veikti išlikimo sąlygomis, prisitaikydamas ir bandydamas išgyventi dabarties diktuojamoje situacijoje.
Pandemijos pamokos
Dabartiniame laikmetyje užklupusi pasaulinė pandemija iš esmės supurtė ne tik nusistovėjusį žmonių socialinį ir ekonominį gyvenimą, bet ir suteikė tam tikras svarbias pamokas. Kaip ir dauguma pamokų, ateinančių iš patyrimo, jos yra gana skaudžios, bet tik jų dėka galime pergrupuoti savo vertybes ir keisti savidestrukcinius veiksmus.
Visi esame lygūs. Pandemijos akistatoje visi pasaulio gyventojai tapo lygūs, nepriklausomai nuo jų statuso, finansinės padėties ar šalies, kurioje gyvename. Žmogaus iliuzija, kad jis yra pakankamai galingas ir galintis valdyti savo gyvenimą, sudužo į šipulius. Šis virusas, tarsi nematomas priešas, palietė visus be išimties. Vienus - tiesiogiai, kitus - privertė izoliuotis ir saugotis.
Viskas yra laikina. Iki šiol žmogus gyveno pernelyg nesiakcentuodamas į tikrąją savo būties prasmę, karštligiškai siekdamas karjeros ir garbės, pasikliaudamas žiniasklaidos ir socialinių tinkų diktuojamomis pseudovertybėmis, neturėdamas laiko nei sau, nei savo artimui. Tačiau šis virusas labai aiškiai parodė, kad viskas gali pasikeisti per vieną dieną, nuo tos akimirkos, kai liga užsikrečia pirmasis žmogus Žemėje. Tai, kas iki tol atrodė reikšminga, pasirodė, kad neturi visiškai jokios prasmės mūsų augimui.
Veiksmas turi atoveiksmį. Žmonija pastarąjį šimtmetį negailestingai niokojo žemės išteklius ir teršė gamtą. Mokslininkų perspėjimai ir valstybių bandymai mažinti taršą iš esmės nedavė jokio apčiuopiamo rezultato, žmogus toliau gyveno taip, tarsi būtų šios žemės šeimininkas, pernelyg negalvodamas ką paliks po savęs ateities kartoms. Kaip dabar spėjama, šis virusas taip pat atėjo iš gamtos. Tai buvo savotiškas gamtos kerštas už nesiskaitymą ir neįsiklausimą. Gamyklos užsidarė, lėktuvai nebekyla į dangų, o nafta tapo nebereikalinga. Žmonija turėjo sustoti tam, kad gamta pailsėtų. Viskas turi atoveiksmį.
Kai durys užsidaro - prasiveria langas. Per Žemę nusiritusi pandemijos banga sujaukė iki tol nusistovėjusią tvarką - daugybė žmonių neteko darbo, o kai kurių žmonių amatai liko nebereikalingi. Žmonija tapo situacijos įkaite, visiškai priklausoma nuo pandemijos plitimo ir vyriausybių priimamų sprendimų. Tačiau ši situacija dar kartą parodė, kad žmogus yra be galo prisitaikanti būtybė prie įvairių gyvenimo situacijų. Galime stebėti reiškinius, kurie anksčiau būtų sunkiai įsivaizduojami: visos ugdymo įstaigos perėjo prie nuotolinio mokymo, atgimė bendruomeniškumo jausmas, skatinantis savanoriauti ir padėti aplinkai, žmonės daugiau laiko praleidžia su savo šeimomis, ekonominis sunkmetis taip pat sumažino besaikį vartotojiškumą ir pan.
Nuotr. autorius Valentinas Pečininas Volkas Savipagalbos būdai
Nors pandemija pasėjo nestabilumą ir baimę, visgi tai yra dėkinga situacija patyrimine ir išmokimo prasme. Kai realybė mus įmeta į neaiškią ir nepažintą situaciją, būtent čia ir prasideda tobulėjimas. Mums reikia atrasti dar nežinomus resursus ir traukti jau pažįstamus įgūdžius tam, kad galėtume prisitaikyti ir išlikti.
Prisijaukinti tylą. Šis laikas yra puikus laikas mokymuisi būti su tyla, kurioje neišvengiamai mums tenka susidurti su savimi. Šis susitikimas įprastai būna sudėtingas, todėl įprastomis gyvenimo sąlygomis mes pasinaudojame galimybe pabėgti nuo tylos, pasitelkdami pačias įvairiausias veiklos formas. Visgi karantino sąlygos labai stipriai apriboja mūsų veiksmų laisvę, todėl turime unikalią galimybę prisijaukinti tylą ir paskirti pasimatymą su savimi.
Turėti kontrolės pojūtį. Dabartinėje situacijoje, kurioje yra stipriai apribojama mūsų sprendimų laisvė ir kontrolė išslysta iš rankų, svarbu turėti bent mažą dalį savo gyvenimo, kurioje galėtume kažką sukontroliuoti ir suvaldyti. Tai gali būti tiek paprasčiausi buities darbai, kurie priklauso nuo mūsų valios ir paskirto laiko, tiek užsibrėžtos laisvalaikio praleidimo formos, galimos karantino sąlygomis.
Išlaikyti stabilumą. Nestabilioje situacijoje svarbu išlaikyti tam tikrus dalykus stabilius, kad išlaikytume vidinę pusiausvyrą, pvz.: valgymo rėžimas, ėjimas miegoti panašiu paros metu, ribojamas laikas, praleidžiamas prie kompiuterio ar televizoriaus ir pan. Tokioje situacijoje tam tikra rutina ir dienotvarkė gali prisidėti prie stabilumo ir savikontrolės pojūčio. Kitu atveju, “berėžiminis būvis”, yra palanki terpė pasireikšti kompulsyviems mūsų instinktams ir mintims, kurios ilgainiui tampu destruktyvios tiek mūsų kūnui, tiek protui.
Nustatyti artimo kontakto ribas. Karantino laikotarpiu nėra paprasta nustatyti asmenybės ribas, nes visas gyvenimas apsiriboja vienoje erdvėje su kitais žmonėmis. Visgi tam tikros ribos turi išlikti, kadangi susiliejančios ribos reiškia, kad žmogus praranda save. Tai nuveda į vidinį susierzinimą ir kylančius konfliktus tarp artimųjų. Todėl paskirtas laikas pabuvimui vienumoje su kavos puodeliu ar pasivaikščiojimas gamtoje yra būtinos veiklos, padedančios susistyguoti ir pajausti save.
Riboti informacijos srautą. Šiame laikotarpyje yra perteklinis informacijos srautas apie baimę sėjantį virusą. Žingeidumas ir baimė skatina domėtis naujienomis, ateinančiomis iš įvairių informacijos šaltinių. Tuo tarpu, žiniasklaida, tenkindama šį poreikį, toliau “pumpuoja” mūsų smegenis. Mūsų protas yra nuolat bauginamas, visas gyvenimas ir tai, kas jame vyksta, tampa paženklintas pavojumi. Tačiau pandemija nėra visas mūsų gyvenimas, tai yra tik dalis jo. Kai pernelyg pradedame koncentruotis į tą dalį, tai gali apnuodyti visas kitas gyvenimo sritis. Siekiant sau padėti, turėtume labiau riboti neigiamą informacijos srautą ir savo dėmesį ir laiką sutelkti į tokias veiklas ar domėjimosi sritis, kurios padeda nukreipti dėmesį nuo to, kas vyksta išorėje. Tokiu būdu mes sau žymiai labiau pagelbėsime nei kaupdami informaciją apie virusą, kurios didžioji dalis liekamosios vertės yra labai abejotina.
Sugrįžti į gamtą. Įprastai mes ieškome ramybės ten, kur ji negyvena - nuolatos sukdamiesi užburtame pareigų ir kasdieninių atsakomybių rate. Esame atitrūkę nuo gamtos ir joje praleidžiame labai mažai laiko. Šis laikotarpis yra puikus laikas sugrįžti į gamtos prieglobstį ir nuraminti savo protą bei kūną, vaikštant ar tiesiog sąmoningai stebint ir uodžiant gamtos vyksmą iš savo balkono. Gamta, kaip ir motina, mus priims besąlygiškai, tarsi paklydėlius sūnus, apglėbs ir nuramins.
Labiau mylėti save. Gyvendami įprastą gyvenimą, kuris vyko iki pandemijos, mes buvome atitrūkę ne tik nuo gamtos, bet ir nuo savęs pačių. Kokybiškas laikas sau tampa vis sunkiau įgyvendinamu veiksmu ne tik dėl kasdieninių įsipareigojimų, bet ir dėl kaltės jausmo, kuris aplanko vos tik mums sustojus. Galiausiai, kai netikėtai atsiranda laikas, kurį galime paskirti sau, mes nebežinome ką su juo daryti. Meilė sau, visų pirma, turi prasidėti nuo pasirūpinimo savo fiziniu kūnu, įsiklausant į jo poreikius ir siunčiamus signalus. Pastarasis laikas yra puiki galimybė pasirūpinti savimi: ilgiau pamiegoti, ramiai pavalgyti, jaučiant maisto skonį ir kvapą, leisti savo kūnui judėti taip ir tokiu ritmu, kokiu jam norisi.
Taigi šis laikmetis yra ne tik tragiškas ir kupinas iššūkių žmonijos istorijoje, bet ir naujų galimybių laikotarpis. Jei ne šis virusas, žmogus ir toliau beprotišku greičiu riedėtų į susinaikinimą. Turime būti dėkingi šiai pandemijai, kuri privertė mus sustoti ir tarsi iš šalies pažiūrėti kaip mes iš tiesų gyvenome ir kol dar nevėlu – pakreipti gyvenimo šturvalą kita kryptimi. Kryptimi, kuri veda į didesnės ramybės paieškas, buvimu vienyje tiek su savimi, tiek su mūsų artimaisiais, tiek su gamta. Pradėti gyventi prasmingą gyvenimą jau dabar, o ne naiviai tikėtis, kad kažkada ateis išsvajota ramybė ir galėsime pasidžiaugti tuo, kas yra aplink mus. Kol dar yra.
Nors pandemija pasėjo nestabilumą ir baimę, visgi tai yra dėkinga situacija patyrimine ir išmokimo prasme. Kai realybė mus įmeta į neaiškią ir nepažintą situaciją, būtent čia ir prasideda tobulėjimas. Mums reikia atrasti dar nežinomus resursus ir traukti jau pažįstamus įgūdžius tam, kad galėtume prisitaikyti ir išlikti.
Prisijaukinti tylą. Šis laikas yra puikus laikas mokymuisi būti su tyla, kurioje neišvengiamai mums tenka susidurti su savimi. Šis susitikimas įprastai būna sudėtingas, todėl įprastomis gyvenimo sąlygomis mes pasinaudojame galimybe pabėgti nuo tylos, pasitelkdami pačias įvairiausias veiklos formas. Visgi karantino sąlygos labai stipriai apriboja mūsų veiksmų laisvę, todėl turime unikalią galimybę prisijaukinti tylą ir paskirti pasimatymą su savimi.
Turėti kontrolės pojūtį. Dabartinėje situacijoje, kurioje yra stipriai apribojama mūsų sprendimų laisvė ir kontrolė išslysta iš rankų, svarbu turėti bent mažą dalį savo gyvenimo, kurioje galėtume kažką sukontroliuoti ir suvaldyti. Tai gali būti tiek paprasčiausi buities darbai, kurie priklauso nuo mūsų valios ir paskirto laiko, tiek užsibrėžtos laisvalaikio praleidimo formos, galimos karantino sąlygomis.
Išlaikyti stabilumą. Nestabilioje situacijoje svarbu išlaikyti tam tikrus dalykus stabilius, kad išlaikytume vidinę pusiausvyrą, pvz.: valgymo rėžimas, ėjimas miegoti panašiu paros metu, ribojamas laikas, praleidžiamas prie kompiuterio ar televizoriaus ir pan. Tokioje situacijoje tam tikra rutina ir dienotvarkė gali prisidėti prie stabilumo ir savikontrolės pojūčio. Kitu atveju, “berėžiminis būvis”, yra palanki terpė pasireikšti kompulsyviems mūsų instinktams ir mintims, kurios ilgainiui tampu destruktyvios tiek mūsų kūnui, tiek protui.
Nustatyti artimo kontakto ribas. Karantino laikotarpiu nėra paprasta nustatyti asmenybės ribas, nes visas gyvenimas apsiriboja vienoje erdvėje su kitais žmonėmis. Visgi tam tikros ribos turi išlikti, kadangi susiliejančios ribos reiškia, kad žmogus praranda save. Tai nuveda į vidinį susierzinimą ir kylančius konfliktus tarp artimųjų. Todėl paskirtas laikas pabuvimui vienumoje su kavos puodeliu ar pasivaikščiojimas gamtoje yra būtinos veiklos, padedančios susistyguoti ir pajausti save.
Riboti informacijos srautą. Šiame laikotarpyje yra perteklinis informacijos srautas apie baimę sėjantį virusą. Žingeidumas ir baimė skatina domėtis naujienomis, ateinančiomis iš įvairių informacijos šaltinių. Tuo tarpu, žiniasklaida, tenkindama šį poreikį, toliau “pumpuoja” mūsų smegenis. Mūsų protas yra nuolat bauginamas, visas gyvenimas ir tai, kas jame vyksta, tampa paženklintas pavojumi. Tačiau pandemija nėra visas mūsų gyvenimas, tai yra tik dalis jo. Kai pernelyg pradedame koncentruotis į tą dalį, tai gali apnuodyti visas kitas gyvenimo sritis. Siekiant sau padėti, turėtume labiau riboti neigiamą informacijos srautą ir savo dėmesį ir laiką sutelkti į tokias veiklas ar domėjimosi sritis, kurios padeda nukreipti dėmesį nuo to, kas vyksta išorėje. Tokiu būdu mes sau žymiai labiau pagelbėsime nei kaupdami informaciją apie virusą, kurios didžioji dalis liekamosios vertės yra labai abejotina.
Sugrįžti į gamtą. Įprastai mes ieškome ramybės ten, kur ji negyvena - nuolatos sukdamiesi užburtame pareigų ir kasdieninių atsakomybių rate. Esame atitrūkę nuo gamtos ir joje praleidžiame labai mažai laiko. Šis laikotarpis yra puikus laikas sugrįžti į gamtos prieglobstį ir nuraminti savo protą bei kūną, vaikštant ar tiesiog sąmoningai stebint ir uodžiant gamtos vyksmą iš savo balkono. Gamta, kaip ir motina, mus priims besąlygiškai, tarsi paklydėlius sūnus, apglėbs ir nuramins.
Labiau mylėti save. Gyvendami įprastą gyvenimą, kuris vyko iki pandemijos, mes buvome atitrūkę ne tik nuo gamtos, bet ir nuo savęs pačių. Kokybiškas laikas sau tampa vis sunkiau įgyvendinamu veiksmu ne tik dėl kasdieninių įsipareigojimų, bet ir dėl kaltės jausmo, kuris aplanko vos tik mums sustojus. Galiausiai, kai netikėtai atsiranda laikas, kurį galime paskirti sau, mes nebežinome ką su juo daryti. Meilė sau, visų pirma, turi prasidėti nuo pasirūpinimo savo fiziniu kūnu, įsiklausant į jo poreikius ir siunčiamus signalus. Pastarasis laikas yra puiki galimybė pasirūpinti savimi: ilgiau pamiegoti, ramiai pavalgyti, jaučiant maisto skonį ir kvapą, leisti savo kūnui judėti taip ir tokiu ritmu, kokiu jam norisi.
Taigi šis laikmetis yra ne tik tragiškas ir kupinas iššūkių žmonijos istorijoje, bet ir naujų galimybių laikotarpis. Jei ne šis virusas, žmogus ir toliau beprotišku greičiu riedėtų į susinaikinimą. Turime būti dėkingi šiai pandemijai, kuri privertė mus sustoti ir tarsi iš šalies pažiūrėti kaip mes iš tiesų gyvenome ir kol dar nevėlu – pakreipti gyvenimo šturvalą kita kryptimi. Kryptimi, kuri veda į didesnės ramybės paieškas, buvimu vienyje tiek su savimi, tiek su mūsų artimaisiais, tiek su gamta. Pradėti gyventi prasmingą gyvenimą jau dabar, o ne naiviai tikėtis, kad kažkada ateis išsvajota ramybė ir galėsime pasidžiaugti tuo, kas yra aplink mus. Kol dar yra.
