Kartais gyvenime susiklosto tokios situacijos, kurioms mes negalime pasiruošti iš anksto. Jos užklumpa pernelyg staiga. Tai, kas anksčiau atrodė aišku ir stabilu - tampa trapu ir neprognozuojama. Tuo metu atrodo, kad viskas pradeda slysti iš po kojų.
Viena iš tokių situacijų - kai diagnozuojama sunki ar nepagydoma liga.
Sužinojus apie ligą iškyla daug negatyvių ir nemalonių jausmų, nukreiptų ne tik į ligą bet ir į tuos gyvenimo pokyčius, kuriuos ji sąlygoja.
Svarbu suvokti, kad stipri emocinė reakcija į diagnozę, kaip ir į bet kokią kitą blogą žinią, yra normali reakcija į nenormalią situaciją. Dauguma žmonių, sužinoję apie juos užklupusią ligą, patiria panašias emocines reakcijas, apie kurias bus kalbama tolesnėje straipsnio dalyje.
Tačiau svarbu nedelsti ir kreiptis į specialistus, jei slogi būsena užsitęsia ilgiau nei keletą savaičių, nes tai gali peraugti į ilgalaikį adaptacinį sutrikimą, kuris pasireiškia depresija, nerimo simptomais, nesugebėjimu susikaupti, planuoti ateities darbų ar užbaigti tai, kas jau pradėta.
Viena iš tokių situacijų - kai diagnozuojama sunki ar nepagydoma liga.
Sužinojus apie ligą iškyla daug negatyvių ir nemalonių jausmų, nukreiptų ne tik į ligą bet ir į tuos gyvenimo pokyčius, kuriuos ji sąlygoja.
Svarbu suvokti, kad stipri emocinė reakcija į diagnozę, kaip ir į bet kokią kitą blogą žinią, yra normali reakcija į nenormalią situaciją. Dauguma žmonių, sužinoję apie juos užklupusią ligą, patiria panašias emocines reakcijas, apie kurias bus kalbama tolesnėje straipsnio dalyje.
Tačiau svarbu nedelsti ir kreiptis į specialistus, jei slogi būsena užsitęsia ilgiau nei keletą savaičių, nes tai gali peraugti į ilgalaikį adaptacinį sutrikimą, kuris pasireiškia depresija, nerimo simptomais, nesugebėjimu susikaupti, planuoti ateities darbų ar užbaigti tai, kas jau pradėta.
Emocinės reakcijos
Išgirdus ligos diagnozę tiek sergantysis, tiek jo artimieji paprastai patiria tas pačias emocines reakcijas: šoką, neigimą, pyktį, depresiją ir susitaikymą.
Pirmiausia patiriama psichologinio šoko būsena. Šioje, palyginti trumpoje fazėje, gali sutrikti žmogaus veikla ir orientacija aplinkoje.
Sužinojęs diagnozę ligonis akimirką sustingsta ir tik po to seka įvairios emocinės reakcijos: siaubas, baimė, nerimas, pyktis, įsiūtis, verksmas ir kt. Neretai , kai sužinoma, kokia tai liga - trumpam yra prarandamas realybės jausmas. „Iš pradžių pamaniau, kad tai baisus sapnas“. Štai tokia tipiška reakcija būdinga daugumai žmonių.
Gana įprasta, jog vėliau patenkama į neigimo stadiją.
Diagnozavus ligą žmogus palaipsniui suvokia tai, bet kartu jaučiasi tarsi apmiręs ir netiki, kad visa tai vyksta būtent dabar ir būtent su juo. Šis nerealumo jausmas yra įprastas mūsų psichikos fenomenas, siekiantis mus apsaugoti nuo pernelyg didelio emocijų srauto. Neigimas padeda išgyventi pirmąsias dienas, tačiau palaipsniui jį turėtų pakeisti tikrovės suvokimas. Šiai pirminei stadijai yra būdinga tai, kad žmogus yra linkęs slėpti ir neigti savo jausmus. Neretai mes net negalime aiškiai prisiminti visų detalių tuo metu, kai lankėmės pas gydytoją. Tai vyksta dėl to, kad protas atsisako priimti tiesą. Ši stadija gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių.
Laikui bėgant neigimą keičia pyktis. Pyktis gali būti nukreiptas į bet ką: į gydytojus ligoninėje, sveikatos sistemą, gal net į linksmus, besijuokiančius ir, atrodytų, be problemų gyvenančius žmones.
Pyktis yra natūrali reakcija, kuri ilgainiui turėtų praeiti. Reikėtų būti atidiems, kad tai netaptų mąstymo modeliu, peraugančiu į įprotį, nes tai neigiamai veikia ne tik patį žmogų, bet ir jį supančią aplinką. Jei praėjus keliems mėnesiams po diagnozes vis dar „visi gydytojai yra blogi“ - derėtų sustoti ir pagalvoti, ar išties taip yra.
Kita, dažnai aplankanti mintis, yra „kodėl aš?”. Šiame gyvenimo laikotarpyje galite jausti pagiežą, kad sergate jūs, o kiti - ne.
Kartais pasireiškiantis pyktis virsta prislėgta būsena, neviltimi, neretai peraugančia į depresiją. Paprastai visa tai yra laikina. Dalį žmonių apima pasidavimo likimui jausmas. Iki šiol gyvenimas buvo nuspėjamas, jį buvo galima numatyti, o staiga patenkama į iki tol nepažintą procedūrų ir vaistų pasaulį, kuriame galioja kitos taisyklės ir kalbama sunkiai suprantama kalba. Tai sukelia bejėgiškumo jausmą, neretai šiuo gyvenimo laikotarpiu pradeda kamuoti nemiga, atsiranda vidinis nerimo jausmas. Jei depresija gilėja ir neigiamai veikia jūsų santykius bei trukdo kasdieniniam gyvenimui -tada patartina kreiptis į specialistus (psichologus ar psichoterapeutus).
Galiausiai ateina susitaikymo jausmas. Žmogus suvokia, kad jį užklupusi liga yra reali, laikui bėgant susitaikoma su diagnoze ir pradedama konstruktyviai planuoti tolimesnį gyvenimą. Dažnai tai būna laikas, kai iš naujo mąstoma apie gyvenimo vertybes bei santykį su aplinka.
Žinią apie ligą galima būtų prilyginti gėlės vazonui, į kurį yra įpilama pernelyg daug vandens ir žemei, nespėjus jo sugerti, vanduo išbėga per kraštus.
Panašiai yra ir su mumis, kai mus užklumpa pernelyg didelis informacijos srautas. Mes tiesiog nesugebame visa to taip greitai “sugerti” į savo asmenybės suvokimo bazę, nes visko tiesiog yra pernelyg daug.
Išgirdus ligos diagnozę tiek sergantysis, tiek jo artimieji paprastai patiria tas pačias emocines reakcijas: šoką, neigimą, pyktį, depresiją ir susitaikymą.
Pirmiausia patiriama psichologinio šoko būsena. Šioje, palyginti trumpoje fazėje, gali sutrikti žmogaus veikla ir orientacija aplinkoje.
Sužinojęs diagnozę ligonis akimirką sustingsta ir tik po to seka įvairios emocinės reakcijos: siaubas, baimė, nerimas, pyktis, įsiūtis, verksmas ir kt. Neretai , kai sužinoma, kokia tai liga - trumpam yra prarandamas realybės jausmas. „Iš pradžių pamaniau, kad tai baisus sapnas“. Štai tokia tipiška reakcija būdinga daugumai žmonių.
Gana įprasta, jog vėliau patenkama į neigimo stadiją.
Diagnozavus ligą žmogus palaipsniui suvokia tai, bet kartu jaučiasi tarsi apmiręs ir netiki, kad visa tai vyksta būtent dabar ir būtent su juo. Šis nerealumo jausmas yra įprastas mūsų psichikos fenomenas, siekiantis mus apsaugoti nuo pernelyg didelio emocijų srauto. Neigimas padeda išgyventi pirmąsias dienas, tačiau palaipsniui jį turėtų pakeisti tikrovės suvokimas. Šiai pirminei stadijai yra būdinga tai, kad žmogus yra linkęs slėpti ir neigti savo jausmus. Neretai mes net negalime aiškiai prisiminti visų detalių tuo metu, kai lankėmės pas gydytoją. Tai vyksta dėl to, kad protas atsisako priimti tiesą. Ši stadija gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių.
Laikui bėgant neigimą keičia pyktis. Pyktis gali būti nukreiptas į bet ką: į gydytojus ligoninėje, sveikatos sistemą, gal net į linksmus, besijuokiančius ir, atrodytų, be problemų gyvenančius žmones.
Pyktis yra natūrali reakcija, kuri ilgainiui turėtų praeiti. Reikėtų būti atidiems, kad tai netaptų mąstymo modeliu, peraugančiu į įprotį, nes tai neigiamai veikia ne tik patį žmogų, bet ir jį supančią aplinką. Jei praėjus keliems mėnesiams po diagnozes vis dar „visi gydytojai yra blogi“ - derėtų sustoti ir pagalvoti, ar išties taip yra.
Kita, dažnai aplankanti mintis, yra „kodėl aš?”. Šiame gyvenimo laikotarpyje galite jausti pagiežą, kad sergate jūs, o kiti - ne.
Kartais pasireiškiantis pyktis virsta prislėgta būsena, neviltimi, neretai peraugančia į depresiją. Paprastai visa tai yra laikina. Dalį žmonių apima pasidavimo likimui jausmas. Iki šiol gyvenimas buvo nuspėjamas, jį buvo galima numatyti, o staiga patenkama į iki tol nepažintą procedūrų ir vaistų pasaulį, kuriame galioja kitos taisyklės ir kalbama sunkiai suprantama kalba. Tai sukelia bejėgiškumo jausmą, neretai šiuo gyvenimo laikotarpiu pradeda kamuoti nemiga, atsiranda vidinis nerimo jausmas. Jei depresija gilėja ir neigiamai veikia jūsų santykius bei trukdo kasdieniniam gyvenimui -tada patartina kreiptis į specialistus (psichologus ar psichoterapeutus).
Galiausiai ateina susitaikymo jausmas. Žmogus suvokia, kad jį užklupusi liga yra reali, laikui bėgant susitaikoma su diagnoze ir pradedama konstruktyviai planuoti tolimesnį gyvenimą. Dažnai tai būna laikas, kai iš naujo mąstoma apie gyvenimo vertybes bei santykį su aplinka.
Žinią apie ligą galima būtų prilyginti gėlės vazonui, į kurį yra įpilama pernelyg daug vandens ir žemei, nespėjus jo sugerti, vanduo išbėga per kraštus.
Panašiai yra ir su mumis, kai mus užklumpa pernelyg didelis informacijos srautas. Mes tiesiog nesugebame visa to taip greitai “sugerti” į savo asmenybės suvokimo bazę, nes visko tiesiog yra pernelyg daug.
Svarbu pasiskirstyti darbus
Pokalbis su šeima ir draugais
Nėra paprasta pasakyti šeimai bei artimiausiai aplinkai, kad jums yra diagnozuota sunki liga. Dažnai nežinoma, kaip ir ką derėtų pasakyti. Tuo labiau, kad patys dar esame valdomi emocijų, nežinome pilnos informacijos apie ligą ir gydymo eigą.
Visi mes esame skirtingi, todėl ir mūsų reakcija į ligą būna skirtinga: vieni norime tuo dalintis ne tik su šeima, bet ir su artimiausiais draugais, kiti – nuo to atsiriboti bei su užklupusiais gyvenimo iššūkiais susidoroti patys.
Šis laikas yra ir artimiausios aplinkos “išgryninimo” laikas.
Jūs patys pajusite su kuo jums norisi būti, o su kuo - ne. Galbūt nustebsite, kad būtent šiuo gyvenimo laikotarpiu pradėsite bendrauti su žmonėmis, su kuriais įprastai nepraleisdavote daug laiko.
Laikui bėgant atsiras žmonių, su kuriais jums bus gera būti. Jei draugai jums siūlo padėti - nesidrovėkite. Kažkuria prasme jie tai daro ne tik dėl jūsų, bet ir dėl savęs, nes pagelbėdami jums, jie taip pat jaučiasi iš dalies kontroliuojantys situaciją, jie nėra paliekami nežinioje. Be to, šiame gyvenimo laikotarpyje atsiranda papildomos veiklos, t.y. jūs turite kur kas dažniau lankytis pas gydytojus, skirti daugiau laiko savo sveikatos priežiūrai, tad visiškai natūralu, kad jums nebeužtenka laiko atlikti kasdienius darbus. Todėl jei jūsų draugai klausia, kuo galėtų padėti - nesidrovėkite jų paprašyti nupjauti žolę, nueiti į parduotuvę, pakeisti automobilio ratus ar pan.. Atminkite – tokiu būdu jūs jiems suteiksite žinojimą ir kontrolės jausmą. Dažnai visiškas atsiribojimas nuo aplinkos sukelia sunkumų elementariuose buities darbuose ne tik jums , bet ir jūsų draugams, nes jie jaučiasi sutrikę ir nežinantys, kaip padėti.
Bendravimo pokyčiai galimi ir jūsų šeimoje.
Kaip jau buvo rašyta anksčiau, yra kelios stadijos, kol susitaikoma su diagnoze. Jūsų šeimai taip pat gali tekti išgyventi šias emocines stadijas, sužinojus apie jus užklupusią ligą. Jūsų sutuoktinis gali ne ką mažiau nei jūs pats nerimauti tiek dėl jūsų sveikatos, emocinės būklės, bet ir dėl ateities. Atviri šeimyniniai pokalbiai gali padėti palaikyti šeimos tvirtumą ir nugalėti negandas. Tiesiai, atvirai ir sąžiningai papasakokite apie ligą. Pabandykite atsakyti į visus šeimai rūpimus klausimus. Jei jaučiatės pavargę ir reikia pagalbos įprastiems darbams nuveikti, pasidalinkite tuo su savo šeima. Šeimos nariams svarbu jausti priklausomybę bei dalintis atsakomybe.
Jei jums arba jūsų šeimai vis dar sunku apsiprasti su liga, galbūt derėtų pagalvoti apie individualią arba šeimyninę psichoterapiją. Psichoterapeutas neišgydys jūsų ligos, tačiau gali padėti “susidėlioti” ir atgauti prarastą ramybę, kuri yra įmanoma net ir šiuo gyvenimo laikotarpiu.
Nėra paprasta pasakyti šeimai bei artimiausiai aplinkai, kad jums yra diagnozuota sunki liga. Dažnai nežinoma, kaip ir ką derėtų pasakyti. Tuo labiau, kad patys dar esame valdomi emocijų, nežinome pilnos informacijos apie ligą ir gydymo eigą.
Visi mes esame skirtingi, todėl ir mūsų reakcija į ligą būna skirtinga: vieni norime tuo dalintis ne tik su šeima, bet ir su artimiausiais draugais, kiti – nuo to atsiriboti bei su užklupusiais gyvenimo iššūkiais susidoroti patys.
Šis laikas yra ir artimiausios aplinkos “išgryninimo” laikas.
Jūs patys pajusite su kuo jums norisi būti, o su kuo - ne. Galbūt nustebsite, kad būtent šiuo gyvenimo laikotarpiu pradėsite bendrauti su žmonėmis, su kuriais įprastai nepraleisdavote daug laiko.
Laikui bėgant atsiras žmonių, su kuriais jums bus gera būti. Jei draugai jums siūlo padėti - nesidrovėkite. Kažkuria prasme jie tai daro ne tik dėl jūsų, bet ir dėl savęs, nes pagelbėdami jums, jie taip pat jaučiasi iš dalies kontroliuojantys situaciją, jie nėra paliekami nežinioje. Be to, šiame gyvenimo laikotarpyje atsiranda papildomos veiklos, t.y. jūs turite kur kas dažniau lankytis pas gydytojus, skirti daugiau laiko savo sveikatos priežiūrai, tad visiškai natūralu, kad jums nebeužtenka laiko atlikti kasdienius darbus. Todėl jei jūsų draugai klausia, kuo galėtų padėti - nesidrovėkite jų paprašyti nupjauti žolę, nueiti į parduotuvę, pakeisti automobilio ratus ar pan.. Atminkite – tokiu būdu jūs jiems suteiksite žinojimą ir kontrolės jausmą. Dažnai visiškas atsiribojimas nuo aplinkos sukelia sunkumų elementariuose buities darbuose ne tik jums , bet ir jūsų draugams, nes jie jaučiasi sutrikę ir nežinantys, kaip padėti.
Bendravimo pokyčiai galimi ir jūsų šeimoje.
Kaip jau buvo rašyta anksčiau, yra kelios stadijos, kol susitaikoma su diagnoze. Jūsų šeimai taip pat gali tekti išgyventi šias emocines stadijas, sužinojus apie jus užklupusią ligą. Jūsų sutuoktinis gali ne ką mažiau nei jūs pats nerimauti tiek dėl jūsų sveikatos, emocinės būklės, bet ir dėl ateities. Atviri šeimyniniai pokalbiai gali padėti palaikyti šeimos tvirtumą ir nugalėti negandas. Tiesiai, atvirai ir sąžiningai papasakokite apie ligą. Pabandykite atsakyti į visus šeimai rūpimus klausimus. Jei jaučiatės pavargę ir reikia pagalbos įprastiems darbams nuveikti, pasidalinkite tuo su savo šeima. Šeimos nariams svarbu jausti priklausomybę bei dalintis atsakomybe.
Jei jums arba jūsų šeimai vis dar sunku apsiprasti su liga, galbūt derėtų pagalvoti apie individualią arba šeimyninę psichoterapiją. Psichoterapeutas neišgydys jūsų ligos, tačiau gali padėti “susidėlioti” ir atgauti prarastą ramybę, kuri yra įmanoma net ir šiuo gyvenimo laikotarpiu.
Pokalbis su vaikais
Jei turite mažų vaikų, būtina pakalbėti su jais. Jausdami kažką neįprasto ir nežinodami tiesos, vaikai gali prisigalvoti nebūtų dalykų. Jų išsigalvoti paaiškinimai gali būti labiau gąsdinantys nei tiesa. Vaikai nesuvokia, kad kiekvieno žmogaus patyrimas yra skirtingas, todėl jie viską priima asmeniškai, todėl jie kaltina save dėl visko, kas nutinka jiems ar jų artimiems žmonėms. Ypatingai tai yra būdinga vaikams iki 8 metų. Todėl pokalbyje su tokio amžiaus vaikais svarbu pabrėžti, kad dėl jus užklupusios ligos jie yra nekalti.
“Niekas nežino, kodėl atsiranda ši liga. Ji paprasčiausiai atsiranda. Bet mes tikrai žinome, kad tu dėl to nekaltas/a. Mes taip pat žinome, kad tu negali užsikrėsti nuo kito žmogaus”. Taip galėtų skambėti vienas iš paaiškinimų.
Kalbėkite su vaikais, pateikdami informaciją jiems suprantamais žodžiais. Su mažesniais vaikais galima kalbėti labai konkrečiais terminais. Tarkime, jei jums yra diagnozuotas „smegenų navikas”, dauguma mažų vaikų supras paaiškinimą, kad „tai - papildomas mazgelis smegenyse, kuris nėra smegenys”. Atrodytų paprastas paaiškinimas, bet tai suteikia aiškumo jūsų vaikui. Aiškindami ligą, galite pasitelkti vaizdines priemones, juk vaikai yra tokie kūrybingi ir turintys lakią vaizduotę, todėl neretai vaizdinę informaciją įsisavina kur kas geriau nei žodinę. Todėl net paprastas paaiškinamasis piešinys gali padėti ir nesijaudinkite, jei nesate dailininkas. Paaiškinkite, ką reiškia „važiuoti į ligoninę” ar „būti ligoninėje”.
Nustebsite, jog jūsų mažųjų vaikų užduodami klausimai yra labai praktiški ir neretai juos galima panaudoti kaip kelrodžius, pateikiant jiems rūpimą informaciją. Tai vyksta todėl, kad vaikai, kaip ir daugelis suaugusiųjų, neturi daug žinių apie ligą, tačiau skirtingai nuo suaugusiųjų, jie nebijo klausti, nebijo parodyti savo neišmanymo, todėl jų klausimai gali būti labai naudingi net jums patiems, siekiant geriau įsisąmoninti savo situaciją.
Vaikams yra labai svarbus stabilumo jausmas. Jie gali klausti, kas juos nuveš į darželį ar mokyklą, kas ruoš pietus ar paguldys juos į lovą. Šeimos taisyklės vaikams yra labai svarbios. Jie jaučiasi saugūs, kai laikomasi kasdieninio, įprasto šeimos gyvenimo būdo. Todėl būtina pabandyti susitarti su savo partneriu, kad tolimesnis šeimyninis gyvenimas vaikams pasikeistų kuo mažiau.
Atminkite, kad sutuoktiniui bet kokia informacija taip pat labai svarbu. Atsiradusiais papildomas pareigas jis priims ne kaip naštą, o kaip savotišką palengvėjimą, nes žinos, kad gali prisidėti prie pasikeitusios gyvenimo situacijos ir kažką padaryti dėl jūsų, tokiu būdu pats jausdamasis ramiau. Nelaukite, kol partneris “susipras”. Tai neįvyksta, nes dažnai nežinoma, kaip elgtis ir reaguoti į pasikeitusias aplinkybes. Nebijokite jam sakyti, ko būtent norėtumėte, kad jis padarytų.
Vyresni vaikai gali susieti ligą su jau girdėtomis istorijomis apie sergančius kaimynus, senelius ir t.t. Suteikite vaikui progą paklausti patiems.
- “Gal tu nori ko nors paklausti?”- tai yra sunkoka ištarti, tačiau tai gali išvaduoti nuo nesusipratimų ir nuraminti jūsų vaikus.
Šiuo gyvenimo laikotarpiu vyresniems vaikams gali atsirasti problemų mokykloje, vaikai gali elgtis taip, kaip anksčiau nesielgdavo. Tai ženklas, kad vaikui sunku susitaikyti su esama situacija, jis kažko nežino, nesupranta, jaučia, kad jam ne viskas yra pasakoma.
Atvirai kalbėkite su vaikais, pabandykite juos įtraukti į kasdieninę šeimos veiklą. Net jei jūsų paauglys tam anksčiau priešindavosi, didelė tikimybė, kad būtent dabar jis imsis iniciatyvos.
Labai svarbu, kad bet kokio amžiaus vaikai pajustų, jog jie yra saugūs ir mylimi. Svarbu kiek įmanoma labiau padėti jūsų vaikams gyventi įprastą gyvenimą. Jei negalite nueiti į koncertą mokykloje, vaiko varžybas ar treniruotę, tegul tai padaro teta, dėdė ar draugai. Nors tai nebus tas pats, tačiau jūsų vaikas žinos, kad apie jį galvojama, juo yra rūpinamasi, o tai yra labai svarbu jūsų vaikui.
Apibendrinimas
Kartais net ir pačiose sunkiausiose gyvenimo akimirkose galima įžvelgti prasmę. Neretai būtent liga padeda pažvelgti į pasaulį kitomis akimis, pamatyti tai, ko nematome įprastoje kasdienybėje. Tai yra laikas, kai yra pasveriamos gyvenimo vertybės, bandoma sau atsakyti į klausimus, kas mes esame ir dėl ko esame? Dar kartą suvokiama, kokie žmonės mums išties yra brangūs. Todėl nekaltinkime aplinkybių, bet branginkime tai, ką atrandame, būkime dabartyje ir imkime iš jos viską, ką ji mums dovanoja.
Naudota literatūra:
Gyventi reikia dabar, patarimai sergant galvos smegenų naviku, Všį “Kartu lengviau”, Vilnius, 2011 m.
Psichologinis prisitaikymas prie onkologinės ligos: galimi psichologiniai sunkumai ir kaip juos įveikti, pranešimas, Sandra Birbilaitė.
Paslėpti lobiai: vaiko vidinio pasaulio žemėlapis, V.Oaklander, Mintis, Vilnius, 2012 m.
Jei turite mažų vaikų, būtina pakalbėti su jais. Jausdami kažką neįprasto ir nežinodami tiesos, vaikai gali prisigalvoti nebūtų dalykų. Jų išsigalvoti paaiškinimai gali būti labiau gąsdinantys nei tiesa. Vaikai nesuvokia, kad kiekvieno žmogaus patyrimas yra skirtingas, todėl jie viską priima asmeniškai, todėl jie kaltina save dėl visko, kas nutinka jiems ar jų artimiems žmonėms. Ypatingai tai yra būdinga vaikams iki 8 metų. Todėl pokalbyje su tokio amžiaus vaikais svarbu pabrėžti, kad dėl jus užklupusios ligos jie yra nekalti.
“Niekas nežino, kodėl atsiranda ši liga. Ji paprasčiausiai atsiranda. Bet mes tikrai žinome, kad tu dėl to nekaltas/a. Mes taip pat žinome, kad tu negali užsikrėsti nuo kito žmogaus”. Taip galėtų skambėti vienas iš paaiškinimų.
Kalbėkite su vaikais, pateikdami informaciją jiems suprantamais žodžiais. Su mažesniais vaikais galima kalbėti labai konkrečiais terminais. Tarkime, jei jums yra diagnozuotas „smegenų navikas”, dauguma mažų vaikų supras paaiškinimą, kad „tai - papildomas mazgelis smegenyse, kuris nėra smegenys”. Atrodytų paprastas paaiškinimas, bet tai suteikia aiškumo jūsų vaikui. Aiškindami ligą, galite pasitelkti vaizdines priemones, juk vaikai yra tokie kūrybingi ir turintys lakią vaizduotę, todėl neretai vaizdinę informaciją įsisavina kur kas geriau nei žodinę. Todėl net paprastas paaiškinamasis piešinys gali padėti ir nesijaudinkite, jei nesate dailininkas. Paaiškinkite, ką reiškia „važiuoti į ligoninę” ar „būti ligoninėje”.
Nustebsite, jog jūsų mažųjų vaikų užduodami klausimai yra labai praktiški ir neretai juos galima panaudoti kaip kelrodžius, pateikiant jiems rūpimą informaciją. Tai vyksta todėl, kad vaikai, kaip ir daugelis suaugusiųjų, neturi daug žinių apie ligą, tačiau skirtingai nuo suaugusiųjų, jie nebijo klausti, nebijo parodyti savo neišmanymo, todėl jų klausimai gali būti labai naudingi net jums patiems, siekiant geriau įsisąmoninti savo situaciją.
Vaikams yra labai svarbus stabilumo jausmas. Jie gali klausti, kas juos nuveš į darželį ar mokyklą, kas ruoš pietus ar paguldys juos į lovą. Šeimos taisyklės vaikams yra labai svarbios. Jie jaučiasi saugūs, kai laikomasi kasdieninio, įprasto šeimos gyvenimo būdo. Todėl būtina pabandyti susitarti su savo partneriu, kad tolimesnis šeimyninis gyvenimas vaikams pasikeistų kuo mažiau.
Atminkite, kad sutuoktiniui bet kokia informacija taip pat labai svarbu. Atsiradusiais papildomas pareigas jis priims ne kaip naštą, o kaip savotišką palengvėjimą, nes žinos, kad gali prisidėti prie pasikeitusios gyvenimo situacijos ir kažką padaryti dėl jūsų, tokiu būdu pats jausdamasis ramiau. Nelaukite, kol partneris “susipras”. Tai neįvyksta, nes dažnai nežinoma, kaip elgtis ir reaguoti į pasikeitusias aplinkybes. Nebijokite jam sakyti, ko būtent norėtumėte, kad jis padarytų.
Vyresni vaikai gali susieti ligą su jau girdėtomis istorijomis apie sergančius kaimynus, senelius ir t.t. Suteikite vaikui progą paklausti patiems.
- “Gal tu nori ko nors paklausti?”- tai yra sunkoka ištarti, tačiau tai gali išvaduoti nuo nesusipratimų ir nuraminti jūsų vaikus.
Šiuo gyvenimo laikotarpiu vyresniems vaikams gali atsirasti problemų mokykloje, vaikai gali elgtis taip, kaip anksčiau nesielgdavo. Tai ženklas, kad vaikui sunku susitaikyti su esama situacija, jis kažko nežino, nesupranta, jaučia, kad jam ne viskas yra pasakoma.
Atvirai kalbėkite su vaikais, pabandykite juos įtraukti į kasdieninę šeimos veiklą. Net jei jūsų paauglys tam anksčiau priešindavosi, didelė tikimybė, kad būtent dabar jis imsis iniciatyvos.
Labai svarbu, kad bet kokio amžiaus vaikai pajustų, jog jie yra saugūs ir mylimi. Svarbu kiek įmanoma labiau padėti jūsų vaikams gyventi įprastą gyvenimą. Jei negalite nueiti į koncertą mokykloje, vaiko varžybas ar treniruotę, tegul tai padaro teta, dėdė ar draugai. Nors tai nebus tas pats, tačiau jūsų vaikas žinos, kad apie jį galvojama, juo yra rūpinamasi, o tai yra labai svarbu jūsų vaikui.
Apibendrinimas
Kartais net ir pačiose sunkiausiose gyvenimo akimirkose galima įžvelgti prasmę. Neretai būtent liga padeda pažvelgti į pasaulį kitomis akimis, pamatyti tai, ko nematome įprastoje kasdienybėje. Tai yra laikas, kai yra pasveriamos gyvenimo vertybės, bandoma sau atsakyti į klausimus, kas mes esame ir dėl ko esame? Dar kartą suvokiama, kokie žmonės mums išties yra brangūs. Todėl nekaltinkime aplinkybių, bet branginkime tai, ką atrandame, būkime dabartyje ir imkime iš jos viską, ką ji mums dovanoja.
Naudota literatūra:
Gyventi reikia dabar, patarimai sergant galvos smegenų naviku, Všį “Kartu lengviau”, Vilnius, 2011 m.
Psichologinis prisitaikymas prie onkologinės ligos: galimi psichologiniai sunkumai ir kaip juos įveikti, pranešimas, Sandra Birbilaitė.
Paslėpti lobiai: vaiko vidinio pasaulio žemėlapis, V.Oaklander, Mintis, Vilnius, 2012 m.
