Psichoterapija tampa vis populiaresniu būdu  spręsti iškylančius sunkumus gyvenime.               Jei seniau psichoterapijos kabinetas būdavo beveik  paskutinė vieta, į kurią pasiryždavo  ateiti krizės ištiktas žmogus, tai dabar vis dažniau ieškoma  profesionalios pagalbos.                  Mūsų visuomenė po truputį kratosi stereotipinio požiūrio, jog asmuo,  besikreipiantis pagalbos į psichiatrą, psichologą, psichoterapeutą ar socialinį darbuotoją yra silpnas, nesugebantis savarankiškai spręsti  problemų.                                                                                 
Kreiptis į minėtus specialistus nėra nei  negarbinga, nei gėdinga, kadangi neretai  žmonės, bijantys ar nenorintys pripažinti sau, kad ir jiems kartais iškyla kriziniai laikotarpiai, trikdo tiek savo,  tiek artimųjų bei visuomenės gerovę. Siekiant įvesti dar daugiau aiškumo apie  psichoterapijos procesą, pateikiame atmintinę klientui.

Tikslas neretai tampa mūsų gyvenimo varomuoju varikliu, priverčiančiu pakilti virš nuobodžios kasdienybės. Tikslo vedamas žmogus jaučia gyvenimo skonį, nes jo egzistencija įgauna prasmės pojūtį. Tikslas yra tam, kad žmogus išlaisvintų savo prigimtines galias ir pranoktų savo vakarykštį AŠ. Kiekvienas tikslo siekimas susideda iš tam tikrų etapų, kurie dėliojasi pasąmoniniame lygmenyje. Šios fazės yra: jutimas, suvokimas, mobilizacija, veiksmas ir įprasminimas. Jei šias fazes mes perkeltume į sąmoningumo lygmenį, labiau suprastume, kas vyksta mūsų prote ir kaip nuo to priklauso mūsų tikslų kryptingumas.

Vertinti – reiškia turėti savo nuomonę kito žmogaus, daikto ar kokio nors reiškinio atžvilgiu.
Žmogus, būdamas santykyje su aplinka, yra priverstas laviruoti tarp savo asmeninio suvokimo ir tarp to, ką mato išorėje. Jei tas matomas vaizdas atitinka mūsų vidinį pasaulį – mes dažniausiai jį vertiname teigiamai, tačiau jei tai, kas matoma, yra skirtinga, mes esame linkę mus supančią aplinką (veiksmus, poelgius, vertybes ir pan.) vertinti neigiamai.
Poreikis stebėti ir vertinti kitus, sukuria iliuziją, kad mus taip pat stebi ir vertina aplinkiniai, todėl tampame akylūs ir pastabūs ne tik kitų, bet ir savo paties atžvilgiu.

Šiuolaikinio žmogaus galimybės atrodo beribės, tačiau būtų sunku surasti žmogų, kuris neturėtų savų baimių.
Baimė – mūsų pačių vaizduotės sukurtas jausmas, kylantis dėl apibrėžtų objektų (pvz.: vorų baimė) ar pasikartojančių situacijų baimė (pvz.: žiūrėjimas žmonėms į akis, mirties baimė, baimė dėl galimai nesėkmingų tarpusavio santykių, finansinio nepriteklius baimė ir t.t.). Beveik visais atvejais baimė yra lydima nerimo jausmo.
Baimė yra vienas didžiausių energijos vampyrų, nuolatinis galvojimas apie ją ilgainiui mus išsekina. Bandydami išvengti baimę sukeliančių objektų ar situacijų, mes prarandame spontaniškumą bei atsiribojame nuo aplinkos, tapdami vis labiau uždaresni arba sugalvojame įvairiausių pateisinimų savo baimei.