Gabrielis Garcia Marquezas – žymus Kolumbijos rašytojas, žurnalistas, leidėjas, Nobelio literatūros premijos laureatas, pasitraukęs iš viešojo gyvenimo dėl sveikatos – limfos vėžys. 2006 m. šis visame pasaulyje žinomas rašytojas išsiuntė atsisveikinimo laišką savo bičiuliams. Šis laiškas atskleidžia, jog tikrosios gyvenimo vertybės slepiasi visai ne ten, kur mes neretai eikvojame savo laiką ir energiją. Neretai tikrosios gyvenimo vertybės atsiskleidžia tik tada, kai suvokiamas žmogaus laikinumas, tad galbūt šis laiškas mus privers sustoti ir pagalvoti, ar išties mes einame ten, kur slepiasi mūsų gyvenimo pilnatvė. Štai tas jaudinantis laiškas.

Dar VI a. pr. m. e. budizmo pradininkas Sidharta Gautama (Buda) teigė, jog gyvenimas yra kančia ir savo mokyme dėstė, kaip galima išsivaduoti iš šios kančios. Jei pažvelgtume į šių dienų žmogų, turbūt turėtume sutikti, kad nepaisant žmonijos pažangos, jis taip ir nesugebėjo pažaboti savo kančios: pykčio, nerimo, nevilties, sunkių tarpusavio santykių, varginančių potraukių ir kt.

Kartais gyvenime susiklosto  tokios situacijos, kurioms mes negalime pasiruošti iš anksto. Jos užklumpa pernelyg staiga. Tai, kas anksčiau atrodė aišku ir stabilu - tampa trapu ir neprognozuojama. Tuo metu atrodo, kad viskas pradeda slysti iš po kojų.
Viena iš tokių situacijų - kai  diagnozuojama sunki ar nepagydoma liga.
Sužinojus apie ligą iškyla daug negatyvių ir nemalonių jausmų, nukreiptų ne tik į ligą bet ir į tuos gyvenimo pokyčius, kuriuos ji sąlygoja.
Svarbu suvokti, kad stipri emocinė reakcija į diagnozę, kaip ir į bet kokią kitą  blogą žinią, yra normali reakcija į nenormalią situaciją. Dauguma žmonių, sužinoję apie juos užklupusią ligą, patiria panašias emocines reakcijas, apie kurias bus kalbama tolesnėje straipsnio dalyje.
Tačiau svarbu nedelsti ir kreiptis į specialistus, jei slogi būsena užsitęsia ilgiau nei keletą savaičių, nes tai gali peraugti į ilgalaikį adaptacinį sutrikimą, kuris pasireiškia depresija, nerimo simptomais, nesugebėjimu susikaupti, planuoti ateities darbų ar užbaigti tai, kas jau pradėta.

Tai atėjo tarsi griaustinis iš giedro dangaus - visiškai netikėtai ir tarsi iš niekur.
Jūs  pradėjote  justi, kaip pašėlusiu ritmu pradėjo plakti  jūsų širdis, drebėti  rankos, galiausiai pradėjo kratytis  visas kūnas, užėmė kvėpavimą ir darėsi vis sunkiau įkvėpti. Tuo metu galbūt kilo mintis, kad tuoj ištiks širdies smūgis arba uždusite.
Baimė buvo tokia didelė, jog nebuvo paprasta suvokti, kas  tuo metu vyko. Po keletos minučių šie pojūčiai pradėjo trauktis taip pat netikėtai, kaip ir atsirado, nors ir atrodė, kad tai truks visą amžinybę.
Tokia patirtis žmoguje palieka sumaištį, jis yra  išsigandęs ir jaučiasi pažeistas. Jis bijo, kad tai vėl nepasikartotų ir klausia savęs: „kas gi tai buvo?“
Norėdamas  surasti atsakymus, žmogus  lankosi  pas vidaus ligų gydytojus, jam skiriami įvairūs  tyrimai, bet jokio apčiuopiamo paaiškinimo nerandama. Tik vėliau  yra diagnozuojamas nerimo sutrikimas - panikos atakos.

Kartą, nuvykęs į Italijos Bolonijos miestą, vaikštinėjau po apleistą rajoną, kur mano dėmesį patraukė ant sienos nupieštas didžiulis graffiti piešinys. Jame buvo pavaizduota žmogaus evoliucija: nuo beždžionės iki pirmykščio žmogaus ir nuo pirmykščio - iki dabartinio žmogaus. Piešinio viduryje buvo pavaizduotas stačiasis žmogus (Homo erectus), sugebėjęs atsitiesti ir atsistoti ant dvejų kojų, išdidžiai persimetęs per petį ietį ir plačiai besišypsantis. Paskutinėje piešinio figūrėlėje buvo nupieštas prie kompiuterio palinkęs žmogus, kažkuria prasme sugrįžęs į evoliucijos pradžią. Nežinau, kiek laiko stovėjau prie to piešinio, bet tada turbūt pirmą kartą susimąsčiau, kur link žmogus save nuvedė. Skaudžiausia, kad net ir tada, kai žmogus suvokia, jog kažkas yra ne taip, kad tas būvis, kuriame jis būna, nėra tikras, jau nebebūna kito kelio atgal, arba tas kitas kelias būna pernelyg destruktyvus. Todėl norėdamas išgyventi, norėdamas atskleisti savo autentiškumą, žmogus renkasi tas veiklas, kuriose jis iš dalies galėtų būti tuo, kuo yra, tuo, kuo norėtųsi būti.

Miegodami praleidžiame beveik trečdalį savo gyvenimo, nuo kurio labai daug priklauso likusios gyvenimo dalies kokybė. Miegas yra svarbus įvairiems fiziologiniams procesams, vykstantiems organizme. Visi esame pajutę savu kailiu, jog kai trūksta miego, suprastėja mūsų reakcija, sunkiau sekasi susikaupti ir atlikti protines bei fizines užduotis. Nors visi šie požymiai yra akivaizdūs, tačiau mokslininkai iki šiol neturi aiškaus atsakymo, kodėl žmonėms yra reikalingas miegas. Tačiau viena yra aišku, miegas yra būtinas ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Deja, dėl šiuolaikinio gyvenimo tempo vis dažniau pasireiškia miego sutrikimai, kurie dauguma atvejų kyla dėl psichologinių priežasčių.

Prieš pradedant kalbėti apie psichoterapijos istoriją, pravartu būtų išsiaiškinti šios sąvokos reikšmę.
Psichoterapija (lot. psyche - siela, lot. therapia - gijimas, gydymas) - specifiniai psichologiniai poveikių metodai, kurių pagalba, klientui yra sudaroma galimybė atrasti ir suprasti savo elgesio, minčių ar jausmų priežastis bei surasti galimus resursus asmeniniams pokyčiams. Paprasčiau kalbant, psichoterapija yra gydymas žodžiu (nors pats žodis "gydymas" man yra nepriimtinas).
Todėl aptardami psichoterapijos istoriją kreipsime dėmesį į pirmųjų žodinių poveikio metodų susiformavimą bei jų virtimą į struktūruotas bei aiškiai suformuotas psichoterapijos kryptis.